Lietuvos saugumo tarnyba 1918–1940 metais
VSD pastatas. Kariuomenės teismo rūmai
Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi pirmojo etapo (1918–1922 m.) specifika lėmė, kad kariuomenėje įsteigta slaptoji tarnyba, tuomet vadinta Žinių dalimi, 1918 m. spalio 27 d. virto gerai organizuota įstaiga – Žvalgybos skyriumi.
Kai geopolitinė padėtis Rytų Europoje stabilizavosi ir Lietuvos valstybę pripažino visa tarptautinė bendruomenė, 1923 m. iškilo objektyvi būtinybė kariuomenės Žvalgybos skyrių reorganizuoti. Tuo metu vykdytos karinė žvalgyba ir kontržvalgyba paliktos kariškiams, o politinio sekimo (saugumo tarnybos) užduotis perduotaa Vidaus reikalų ministerijai. Nuo tada abi tarnybos plėtojosi savarankiškai.
Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) specialiosios tarnybos vadovu tapo Jonas Žilinskas, o paskutiniuoju šio laikotarpio vadovu – Augustinas Povilaitis.
Per 17 gyvavimo metų Lietuvos saugumą užtikrinanti tarnyba 4 kartus buvo reformuojama ir keitė pavadinimą:
1923 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. ji vadinta Vidaus reikalų ministerijos Kriminaliniu skyriumi „B“;
1924–1926 m. ji buvo pavadinta Politinės policijos skyriumi;
1927 m. pradžioje Politinės policijos skyrius tapo Kriminalinės policijos valdybos skyriumi „A“;
1928 m. „A“ tapo I skyriumi.
Kauno VSD rūmai
1933 metų birželio 1 d. Kriminalinės policijos valdyba galiausiai buvo reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Ši data laikytina VSD institucijos įkūrimo diena.
Tais pačiais metais VSD sudėtyje vietą radęs buvęs I skyrius pavadintas Saugumo policija. Šios žinybos paskirtis, pagal 1933 m. gegužės mėnesį paskelbtą vidaus reikalų ministro įsakymą, buvo pristabdyti arba nutraukti antivalstybinių (komunistinių, nacistinių ar panašių) grupuočių veiklą, užkirsti kelią įvairių sąmokslininkų rengiamiems perversmams ir pučams. Saugumo policija turėjo „žvalgyti, įspėti ir aiškinti nusikalstamus darbus valstybės saugumui, rinkti parodymus, įrodymus ir nusikaltėlius perduoti teismo organams“.
1934 m. patvirtinta VSD uniforma
1934 m. spalio 17 d. pašventinta VSD vėliava
1934 m. spalio 17 d. pašventinta VSD vėliava ir patvirtinta oficiali uniforma.
Tarnybą reikėjo reikėjo plėtoti pasitelkiant buvusius carinės Rusijos specialiųjų tarnybų specialistus, juos nuolat stebėti ir tikrinti. Viena svarbiausių užduočių – ieškoti kontaktų su Vakarų šalių demokratinių valstybių specialiosiomis tarnybomis, mokytis iš jų patirties, ugdyti savo karininkus, įkvėpti jiems drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis, uždegti meile Tėvynei.
Nepaisant to, 4-ajame dešimtmetyje Valstybės saugumo departamentas jau prilygo panašioms Vakarų Europos tarnyboms.
Lietuvos saugumo tarnybos likimas 1918–1940 metais
Pirmuoju Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu tuometiniam Saugumo departamentui vadovavo nemažai patriotiškai nusiteikusių, energingų, drąsių Lietuvos piliečių. Nepaisant to, 1918–1940 m. žvalgybos, kontržvalgybos ir valstybės saugumo struktūrose vyko didelė vadovų kaita. Daugelis jų vadovavo tik po keletą mėnesių, kai kurie iš jų – su trumpomis pertraukomis – po keletą kartų.
Paaštrėjus santykiams su Sovietų Sąjunga, 1940 m. birželio 10 d. Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis įsakė sunaikinti agentūrines bylas ir kitus slaptus dokumentus. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įriedėję sovietiniai tankai užėmė pozicijas ir greta Valstybės saugumo departamento.
Ne vienas tuometinės saugumo tarnybos vadovų po 1940 m., prasidėjus okupacijai, patyrė smurtą: buvo priversti emigruoti į Vakarus, keisti pavardes, slaptytis ar tiesiog buvo ištremti, sušaudyti, žuvo nežinomomis aplinkybėmis.
Ilgiausiai saugumo tarnybai tuo laikotarpiu vadovavo Mikalojus Lipčius ir Augustinas Povilaitis. Abiejų likimai panašūs: pirmąjį 1940 m. okupantai ištrėmė į katorgą Sibire, ten jis po dvejų metų žuvo; antrąjį – vos užėmus Lietuvą Sovietų Sąjungai – 1940 m. liepos 23 d. išvežė į Lubiankos kalėjimą Maskvoje ir 1941 m. nuteisė mirties bausme.
