Valstybės saugumo institucijos raida nuo 1990 metų
1990 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė prie Ministrų kabineto įsteigė Valstybės saugumo departamentą. Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Departamento vadovu buvo paskirtas Nepriklausomybės Akto signataras Mečys Laurinkus.
To meto pagrindinis VSD uždavinys buvo rinkti informaciją apie priešiškų šalies nepriklausomybei struktūrų planus grąžinti Lietuvą į SSRS sudėtį, jėga nuversti teisėtą Lietuvos Respublikos vadovybę. Tik po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje SSRS grėsmė sumažėjo. Valstybės saugumo departamentas ėmė tirti ir kitokią nusikalstamą veiklą, kėlusią grėsmę šalies saugumui.
Organizuojant tvirtėjančios laisvos valstybės struktūrą, VSD patyrė įvairių pertvarkų:
1991 m. pabaigoje VSD buvo reorganizuotas į Nacionalinio saugumo tarnybą;
Dar po pusmečio, 1992 m. liepos 31 d., Vyriausybės nutarimu vietoje Nacionalinio saugumo tarnybos įsteigiama Saugumo tarnyba;
1994 m. gegužės 9 d. vietoje Saugumo tarnybos buvo vėl įsteigtas Valstybės saugumo departamentas.
1994 metais, Seimas priėmė Valstybės saugumo departamento įstatymą, kuriame buvo apibrėžtos tarnybos veiklos sritys. Metų pabaigoje Vyriausybė patvirtino Valstybės saugumo departamento statutą. Šie dokumentai, nusakantys tarnybos struktūrą ir funkcijas, reglamentuojantys jos veiklą, numatantys pareigūnų atsakomybę ir socialines garantijas, sukūrė aiškų tarnybos veiklos teisinį pagrindą.
Departamentui buvo priskirta nemažai funkcijų, kurios nebūdingos žvalgybos institucijai. Numatyta, kad VSD tiria jo kompetencijai priklausančius nusikaltimus, ieško nusikaltėlių ir atlieka jų kvotą, imasi priemonių valstybės ekonominių pagrindų apsaugai, užtikrina šalies vadovų ir oficialių Lietuvos svečių apsaugą. Saugumo departamentas privalėjo saugoti nuo avarijų ir katastrofų strateginę reikšmę turinčius objektus, užtikrinti vyriausybinio ryšio apsaugą, taip pat tirti valstybės pareigūnų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas, dėl kurių galėjo būti padaryta didelė žala valstybės interesams.
Vykdydami tokias ir panašias funkcijas, VSD pareigūnai rėmėsi tuomet galiojusiu Operatyvinės veiklos įstatymu. Jie turėjo teisę ne tik įspėti įtariamus asmenis, bet ir sulaikyti juos bei laikyti vidaus reikalų sistemos institucijų areštinėse.
2010 m. sausio 21 d. Valstybės gynimo taryba patvirtino žvalgybos kontrolės ir koordinavimo stiprinimo koncepciją, pagal kurią turėjo būti pertvarkyta nacionalinė žvalgybos sistema. Pirmą kartą aukščiausiu valstybės valdymo lygmeniu buvo apsispręsta, kokiais principais savo veikloje turėtų vadovautis nacionalinės žvalgybos institucijos, ypatingai, Valstybės saugumo departamentas. Vykdant VSD pertvarką buvo siekiama, kad Departamentas taptų klasikinė žvalgybos tarnyba, kurios veikla nebūtų susijusi su baudžiamuoju persekiojimu.
2010 m. gruodžio 23 d. įstatymu VSD buvo panaikinta ikiteisminio tyrimo funkcija. Taip buvo išreikšta politinė valia Departamentą traktuoti kaip žvalgybos, o ne teisėsaugos instituciją. Buvo patikslinta VSD veikla – kryptingai plėtojama pagrindinė institucijos darbo kryptis – žvalgyba ir kontržvalgyba.
Nuo 2011 m. birželio 1 d. VSD iniciatyva Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu nuo Departamento atribota ginčus nagrinėjanti institucija – Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija (PAK), mat VSD buvo potencialus šių ginčių dalyvis (iki tol VSD direktorius buvo ir PAKK pirmininkas).
2012 m. spalio 17 d. Seime priimtas naujos redakcijos Žvalgybos įstatymas, kuris buvo ypač nuosekliai ir konceptualiai išnagrinėtas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Įstatymas supaprastino visą žvalgybos institucijų veiklą reglamentuojančią teisinę sistemą, panaikindamas VSD įstatymą, VSD Statutą ir AOTD prie KAM Statutą.
2013 m. sausio 1 d. Valstybės saugumo departamentas pradėjo dirbti pagal naują Žvalgybos įstatymą.
Naujuoju įstatymu iš esmės buvo pakeista žvalgybos institucijų (VSD ir AOTD prie KAM) vykdomos veiklos reglamentacija: detalizuota kontržvalgybos ir žvalgybos samprata, apibrėžti šių veiklų tikslai bei principai. Žvalgybos įstatyme išsamiai reglamentuota žvalgybos institucijų kontrolė, nustatytas tokios kontrolės modelis ir mastai (Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė ir Seimo kontrolierius). Žvalgybos įstatymas detalizavo ir vyriausybinę kontrolę, kuri iki šiol nebuvo nustatyta.
Įstatyme įtvirtinta, kad pagrindinis žvalgybos institucijų veiklos koordinatorius yra Valstybės gynimo taryba, įstatymu pirmą kartą aiškiai išdėstyta užduočių žvalgybos institucijoms formavimo ir atsiskaitymo už jų įgyvendinimą tvarka.
Įstatymu buvo detaliai reglamentuota žvalgybos informacijos rinkimo tvarka ir būdai, šios informacijos panaudojimas, apsauga, atsakomybė už jos neteisėtą panaudojimą. Žvalgyba ir kontržvalgyba atribota nuo baudžiamojo persekiojimo ir nusikalstamų veikų išaiškinimo. Žvalgybos įstatyme nurodyta, kad bet kokia žvalgybos institucijų veikla, kuria gali būti suvaržomos piliečio konstitucinės teisės ir laisvės, privalo būti sankcionuojama motyvuota apygardos teismo nutartimi.
Žvalgybos įstatymu buvo įvesti nauji, tik žvalgybos pareigūnams privalomi reikalavimai, draudimai ir apribojimai, kokių neturi nė viena kita Lietuvos valstybės tarnyba. Pavyzdžiui, žvalgybos pareigūnų darbo laikas yra nenormuojamas, drausminiams nusižengimams netaikoma senatis, išvykti į užsienį galima tik vadovo sutikimu ir ne į visas valstybes. Žvalgybos pareigūnai negali dalyvauti politinių partijų ir organizacijų, asociacijų ir kitų nepolitinių susivienijimų veikloje, kurti profsąjungų, piketuoti, užsiiminėti bet kokia veikla, iš kurios būtų gaunama papildomų pajamų. Įstatymas žvalgybos institucijų vadovams suteikė svertų stiprinti vidinę drausmę bei vidinį kontržvalgybinį saugumą.
Tokiu būdu buvo siekiama, kad žvalgybos pareigūnai būtų nešališki, visus savo sugebėjimus ir energiją skirtų tik tarnybinei veiklai – valstybės interesų ir jos piliečių saugumui užtikrinti. Šiomis nuostatomis taip pat siekta, kad žvalgai būtų ne tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, bet ir kompetentingi, lojalūs ir ištikimi Lietuvos valstybei pareigūnai.
2017 m. birželį Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pritarė naujiems Žvalgybos įstatymo pakeitimams – žvalgybos pareigūnams vėl suteikta daugiau įgaliojimų vykdant savo pareigas: įtvirtina teisė žvalgybos pareigūnams naudoti šaunamąjį ginklą ir fizinę prievartą (fizinę jėgą ir specialiąsias priemones) bei psichinę prievartą (įspėjimą apie ketinimą naudoti fizinę prievartą ar tarnybinį šaunamąjį ginklą); užtikrinta pačių žvalgybos pareigūnų apsauga nuo galimo nepagrįsto persekiojimo panaudojus prievartą ar šaunamąjį ginklą.
