Putino režimas įsitikinęs pergale prieš Ukrainą ir Vakarus

Svarbiausias Rusijos tikslas kare prieš Ukrainą nesikeičia nuo 2014 metų. Rusija siekia paversti Ukrainą priklausoma valstybe ir priversti demokratines valstybes pripažinti, kad Rusija turi teisę kištis į suverenių kaimyninių valstybių politiką. Nepajėgdama pasiekti savo tikslų manipuliacijomis ir maskuojama įtakos veikla, 2022 m. Rusija pasirinko naudoti karinę jėgą.

Rusija atvirai deklaruoja, kad taika įmanoma tik jos diktuojamomis sąlygomis: ir Ukraina, ir Vakarai turi pripažinti pralaimėjimą, o Rusijos agresiją – teisėta. Diplomatinis konflikto sprendimas artimiausioje perspektyvoje mažai tikėtinas – jis grąžintų į panašią patinę situaciją, kurią 2022 m. vasarį Vladimiras Putinas nusprendė pakeisti, užpuldamas Ukrainą. Karinės Rusijos priemonės vis dar veikia – ji atgavo pasitikėjimą savo jėgomis, užiminėja naujas Ukrainos teritorijas, aktyviai tebenaikina infrastruktūrą visoje Ukrainoje.

Rusija turi pakankamai resursų tęsti karą ne vienerius metus. Bet kurioje demokratinėje valstybėje tokia situacija, kokia dabar yra Rusijoje, būtų laikoma katastrofa: didžiuliai žmogiškieji nuostoliai, finansų sistemos problemos, su karo pramone nesusijusių ekonomikos sektorių stagnacija, užsienio prekyba, vykdoma naudojantis kontrabanda ir šešėlinėmis schemomis. Vis dėlto karas Rusijoje yra populiarus. Visuomenės apklausų rezultatais autoritarinėje valstybėje negalima visiškai pasitikėti dėl represijų baimės, tačiau net atsakymai į visiškai nepolitinį klausimą – „Kaip jūs šiandien jaučiatės?“ – yra pozityviausi nuo 1994 m. (istoriniai duomenys rodo, kad ekonomikos krizės 1998 ir 2008 m. bei mobilizacija 2022 m. turėjo trumpalaikę neigiamą įtaką visuomenės savijautai). Ir režimas, ir dauguma Rusijos gyventojų tiki, kad Ukrainoje jie kariauja ne prieš ukrainiečius, o prieš Vakarus. Nors beveik 60 proc. rusų mano, kad karas Ukrainoje gali peraugti į karą su NATO, tikėtina, kad tai tik skatina paramą karui ir režimui.

Putino režimas jaučiasi visiškai kontroliuojantis politinę ir socialinę situa- Putino režimas įsitikinęs pergale prieš Ukrainą ir Vakarus RUSIJA 17 ciją, taigi artimiausioje perspektyvoje grėsmės režimo stabilumui mažai tikėtinos. Būtent todėl Putinas jaučiasi pranašesnis už Ukrainą remiančias demokratines valstybes ir tęs karą bei spaudimą Vakarams tol, kol sulauks esminių nuolaidų.

Formulė „Taika už žemę“ taip pat mažai tikėtina, nes Ukrainos teritorijų aneksija Rusijai yra ne tikslas, o tik priemonė pateisinti ir įtvirtinti agresyvią politiką. Kremlius prievarta rusifikuoja užimtas Ukrainos teritorijas, nes nesiruošia derėtis dėl jų grąžinimo ir, labai tikėtina, siekia jų gyventojus ilgalaikėje perspektyvoje supriešinti su neokupuota Ukraina. Rusifikacija nesuteikia Maskvai jokių derybinių svertų, tačiau yra esminė Ukrainos naikinimo strategijos dalis.

Rusijos pozicijos nekeičia ir tarptautinis spaudimas. Kinijos parama ir sankcijų apėjimo schemos sušvelnina Vakarų valstybių naudojamų priemonių įtaką, o dauguma globaliųjų Pietų valstybių, nors ir neremia Rusijos politikos, nėra suinteresuotos nutraukti su ja santykių. Rusijos pastangos suburti antivakarietišką koaliciją kol kas nedavė reikšmingų rezultatų. Tačiau Rusijos bandymai kurti alternatyvias ekonominio bei finansinio bendradarbiavimo struktūras, ardyti pasitikėjimą egzistuojančiomis tarptautinėmis institucijomis ir teisės normomis ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti didelį poveikį pasaulio tvarkos raidai.

Stiprėjanti Rusijos sąjunga su Iranu ir Šiaurės Korėja rodo esminį Rusijos užsienio politikos pokytį – konfrontuodama su Vakarais, Rusija nesibodės jokių sąjungininkų ir jokių priemonių. Tokius konfliktus, kaip Vidurio Rytuose, paramą autoritariniams režimams ir jų apginklavimą Rusija vertina kaip galimybę plėsti savo įtaką bei nukreipti savo priešų dėmesį. Rusija pati nesiruošia atkurti anksčiau buvusių santykių su demokratinėmis valstybėmis. Rusijos keliamos grėsmės – karinė agresija, diversijos ir įtakos veikla – nesumažės net pabaigus ar įšaldžius karą Ukrainoje, keisis tik jų prioritetiniai taikiniai. Juos atskleidžia prieš pat įsiveržiant į Ukrainą Rusijos iškeltas reikalavimas Vakarams grąžinti 1997 m. NATO ribas, t. y. iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių atimti galimybes priešintis Rusijos įtakai bei karinei agresijai.