Rusija atnaujino branduolinę doktriną

Branduolinės valstybės statusas Rusijai yra itin svarbus. Jis ne tik padeda užtikrinti strateginį atgrasymą, turi didelę simbolinę vertę, bet ir išplečia užsienio politikos galimybes. Grasindama branduoliniu ginklu, Maskva stengiasi daryti įtaką kitų valstybių priimamiems sprendimams ir taip apsaugoti savo interesus nuo jai žalingų pasekmių. Pavyzdžiui, 2024 m. gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad nestrateginių branduolinių ginklų mokymais sieks „atvėsinti įkaitusias galvas Vakarų šalių sostinėse“. Tai buvo reakcija į naikintuvų F-16 perdavimą Ukrainai ir Vakarų pareigūnų pareiškimus dėl paramos Kyjivui.

Vienas iš svarbiausių Rusijos saugumo politikos uždavinių – strateginis atgrasymas, kuriam pasitelkiami grasinimai tiek strategine nebranduoline ginkluote, tiek turimu branduoliniu arsenalu (strateginiu ir nestrateginiu branduoliniu ginklu). Efektą įprastai kuria pareigūnų ir institucijų retorika, įvairūs su branduoliniais ar kitais strateginiais pajėgumais susiję veiksmai, kuriais Maskva siunčia norimus signalus ir pranešimus: kariniai mokymai, aukštesnio kovinės parengties lygio įvedimas atitinkamuose daliniuose, kovinių galvučių dislokavimas, smūgiai strateginės paskirties nebranduoline ginkluote, branduolinės infrastruktūros plėtra ir kita. Tuo siekiama sustiprinti atgrasymą ir paveikti oponentų sprendimų priėmimo procesus Rusijos naudai. Pavyzdžiui, karo prieš Ukrainą kontekste Rusija nuolat manipuliuoja savo branduoliniais pajėgumais. Taip ji siekia atgrasyti Vakarus nuo tiesioginio įsitraukimo į konfliktą ir nuo karinės paramos Kyjivui tiekimo.

Tęsdama karą prieš Ukrainą, Rusija nuolat skelbia panašius pareiškimus ir, grasindama branduoliniu ginklu, naudoja kitas atgrasymo priemones. Svarbiausia iš jų 2024 m. tapo branduolinės doktrinos pakeitimai. Šis 2020 m. viešai paskelbtas dokumentas nustato aplinkybes, kuriomis Maskva gali panaudoti branduolinį ginklą. Kremlius jį koregavo ir labiau pritaikė dabartinei Rusijos nacionalinio saugumo situacijai. Į tekstą buvo įtrauktos netiesioginės, bet akivaizdžios nuorodos į NATO ir Ukrainą, o svarbiausia naujovė – praplėstas aplinkybių, kurios leistų panaudoti branduolinį ginklą, sąrašas.

Stop kadras iš 2024 m. spalio 29 d. Rusijos gynybos ministerijos spaudos tarnybos išplatintos vaizdo medžiagos, kurioje matyti, kaip per strateginio atgrasymo pajėgų pratybas paleidžiama tarpžemyninė balistinė raketa „Yars“. *AFP / Scanpix nuotrauka*

Rusijos branduolinėje doktrinoje apibrėžiamos sąlygos, kurioms esant ji gali panaudoti branduolinį ginklą:

gavus patikimos informacijos apie balistinių raketų, atakuojančių Rusiją ir (ar) jos sąjungininkus, startą;

priešui panaudojus branduolinį arba kitas masinio naikinimo ginklo rūšis Rusijos ir (ar) jos sąjungininkų teritorijose, taip pat prieš Rusijos karines formuotes ir (ar) objektus, esančius už Rusijos teritorijos ribų;

priešui paveikus ypatingos svarbos Rusijos valstybinius arba karinius objektus, kurių išvedimas iš rikiuotės užkardytų branduolinių pajėgų atsakomuosius veiksmus;

vykstant agresijai prieš Rusiją ar Baltarusiją, panaudojant konvencinę ginkluotę, kai kyla kritinė grėsmė jų suverenitetui ir (ar) teritoriniam vientisumui;

gavus patikimos informacijos apie masinės atakos prieš Rusiją oro–kosmoso ginklais, įskaitant strateginę ir taktinę aviaciją, sparnuotąsias raketas, bepiločius orlaivius, hipergarsinę ginkluotę ir kitus skraidančius aparatus, startą ir jiems kirtus Rusijos valstybės sieną.

Šiais pokyčiais Rusija teoriškai išplečia savo galimybes panaudoti branduolinį ginklą, bet praktikoje pasilieka laisvę spręsti dėl atsako. Tai daroma vartojant aptakias formuluotes (neaišku, kas bus traktuojama kaip masinė oro–kosmoso ataka arba kritinė grėsmė valstybės suverenitetui ar teritoriniam vientisumui). Labai tikėtina, kad Kremlius taip elgiasi sąmoningai – didina strateginį neapibrėžtumą dėl to, kokias „raudonąsias linijas“ iš tiesų taiko.