Rusija pajėgia finansuoti karą, bet didina rizikas savo ekonomikai

Sekinimo karui prieš Ukrainą tęsti Rusijai reikia milžiniškų finansinių resursų ir Kremliui kol kas pavyksta jų rasti. Įspūdingais tempais kasmet augančios karinės išlaidos 2025 m. sieks mažiausiai 13,5 trln. rublių (apie 130 mlrd. eurų) ir sudarys apie 6,3 proc. šalies BVP. Tai bus didžiausias Rusijos karinis biudžetas nuo Sovietų Sąjungos žlugimo ir beveik keturis kartus didesnis nei 2021 m. – prieš Maskvai pradedant plataus masto invaziją į Ukrainą. Beveik neabejotina, kad realūs asignavimai karui bus dar didesni, nes įprastai papildomų lėšų Rusija skiria tiek iš įslaptintos biudžeto dalies, tiek iš kitų sričių (pavyzdžiui, sveikatos apsaugos, švietimo).

Savo finansinių galimybių ribos Rusija dar nepasiekė. Neišnaudoti ekonominiai rezervai suteikia vyriausybei veikimo laisvės. Dėl to artimoje perspektyvoje ji ne tik išliks pajėgi užtikrinti panašų karo finansavimo lygį, bet, tikėtina, sugebės jį didinti. Atsiradus būtinybei, vyriausybė galėtų skolintis šalies viduje, didinti mokesčius arba įvesti naujų (pavyzdžiui, solidarumo mokestis pelningiausioms įmonėms), panaudoti likvidžius Nacionalinės gerovės fondo aktyvus. Be to, papildomas, nors ir politiškai jautrus, sprendimas gali būti kitų federalinio biudžeto išlaidų mažinimas.

„NAUJOJI EKONOMIKA“

Kremlius deklaruoja, kad karinis sektorius taps naujosios – nepriklausomos ir nepažeidžiamos – Rusijos ekonomikos varikliu. Rusijos gyventojams Putinas žada plėtrą, kurią šalis pasieks sujungdama karinę ir civilinę pramonę bei gilindama partnerystę su globaliųjų Pietų valstybėmis. Dėl šio tikslo 2024 m. Kremlius net ėmėsi pažaboti sisteminę korupciją ir karinėms išlaidoms prižiūrėti suformavo naują patikėtinių komandą. 2024 m. gegužę ilgametį gynybos ministrą ir Putino draugą Sergejų Šoigu pakeitė ekonomistas Andrejus Belousovas, sukčiavimu ar kyšininkavimu apkaltinti aukščiausio rango ministerijos pareigūnai. Vis dėlto karui tęsiantis struktūrinių prielaidų sukurti klestinčią ekonomiką autoritarinėje Rusijoje nėra. Griežtos administracinės priemonės padeda Kremliui padidinti atskirų projektų ar programų efektyvumą, tačiau prioritetu, beveik neabejotina, išliks siekis stiprinti Rusijos karinę galią ir režimo saugumą. Rusijos kaimynams tai tebebus grėsmių šaltinis.

Vis dėlto didelės karinės išlaidos daro ir neigiamą poveikį. Jų nulemtas Rusijos BVP augimas nėra tvarus. Augant karinių išlaidų daliai šalies ekonomikoje, Rusijai bus vis sunkiau persiorientuoti ir sugrįžti prie taikos meto ekonomikos modelio. Vyriausybės finansinį užnugarį turinčios karo pramonės įmonės ir Rusijos ginkluotosios pajėgos pritraukia darbo jėgos iš kitų sektorių, o tai mažina bendrą Rusijos ekonomikos produktyvumą ir konkurencingumą. Kol kas šios tendencijos neverčia Kremliaus keisti savo užsienio ir saugumo politikos. Maskva yra pasiryžusi tęsti sekinimo karą, nepaisydama augančių kaštų. Labai tikėtina, kad dėl tokio Kremliaus sprendimo šalies ekonomika ateityje bus silpna, nekonkurencinga ir itin pažeidžiama.