Lietuvos saugumo tarnyba 1918–1940 metais

VSD pastatas. Kariuomenės teismo rūmai

Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi pirmojo etapo (1918–1922 m.) specifika lėmė, kad 1918 m. spalio 27 d. kariuomenėje įsteigta Slaptoji tarnyba. Iš nedidelės Žinių dalies ji pavirto gerai organizuota įstaiga –  Žvalgybos skyriumi.

Kai geopolitinė padėtis Rytų Europoje stabilizavosi ir Lietuvos valstybę pripažino visa tarptautinė bendruomenė, 1923 m. iškilo objektyvi būtinybė reorganizuoti Generalinio štabo Žvalgybos skyrių.

Karinė žvalgyba ir kontržvalgyba paliktos kariškiams, politinis sekimas (saugumo tarnyba) perduotas Vidaus reikalų ministerijai.

Nuo tada abi tarnybos plėtojosi savarankiškai.

Per 17 gyvavimo metų Lietuvos saugumo tarnyba 4 kartus buvo reformuojama ir keitė pavadinimą:

1923 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. ji vadinta Vidaus reikalų ministerijos Kriminaliniu skyriumi „B“; 1924–1926 m. ji buvo pavadinta Politinės policijos skyriumi; 1927 m. pradžioje Politinės policijos skyrius tapo Kriminalinės policijos valdybos skyriumi „A“; 1928 m. „A“ tapo I skyriumi.

Kauno VSD rūmai

1933 metų birželio 1 d. Kriminalinės policijos valdyba buvo reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Ši data laikytina VSD institucijos įkūrimo diena.

Tuomet  buvęs I skyrius pavadintas Saugumo policija. Šios žinybos paskirtis, pagal 1933 m. gegužės mėnesį paskelbtą vidaus reikalų ministro įsakymą, buvo pristabdyti arba nutraukti antivalstybinių (komunistinių, nacistinių ar panašių) grupuočių veiklą, užkirsti kelią įvairių sąmokslininkų rengiamiems perversmams ir pučams. Saugumo policija turėjo „žvalgyti, įspėti ir aiškinti nusikalstamus darbus valstybės saugumui, rinkti parodymus, įrodymus ir nusikaltėlius perduoti teismo organams“. 4-ajame dešimtmetyje Valstybės saugumo tarnyba jau prilygo panašioms Vakarų Europos tarnyboms.

1934 m. patvirtinta VSD uniforma

1934 m. spalio 17 d. pašventinta VSD vėliava

1934 m. spalio 17 d. pašventinta VSD vėliava ir patvirtinta oficiali uniforma. Tarnybą reikėjo kurti pasitelkiant buvusius carinės Rusijos specialiųjų tarnybų specialistus, juos nuolat stebėti ir  tikrinti. Viena svarbiausių užduočių – ieškoti kontaktų su Vakarų šalių demokratinių valstybių specialiosiomis tarnybomis, mokytis iš jų patirties, ugdyti savo karininkus, įkvėpti jiems drąsos ir pasitikėjimo savo jėgomis, uždegti meile Tėvynei.

Saugumo tarnybos vadovai 1918–1940 metais  

Pirmuoju Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu – 1918–1940 m. –  tuometinei Saugumo tarnybai vadovavo nemažai patriotiškai nusiteikusių, energingų, drąsių Lietuvos piliečių. Ne vienas jų po 1940 m., prasidėjus okupacijai, patyrė smurtą: buvo priversti emigruoti į Vakarus, keisti pavardes, slaptytis ar tiesiog buvo ištremti, sušaudyti, žuvo nežinomomis aplinkybėmis.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos (1918–1940 m.) specialiosios tarnybos vadovas buvo Jonas Žilinskas, paskutinis – Augustinas Povilaitis.

Paaštrėjus santykiams su Sovietų Sąjunga, 1940 m. birželio 10 d. Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis įsakė sunaikinti agentūrines bylas ir kitus slaptus dokumentus. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įriedėję sovietiniai tankai užėmė pozicijas ir greta Valstybės saugumo departamento. Ilgametis saugumo tarnybos vadovas A. Povilaitis tapo viena pirmųjų sovietinio teroro aukų.

Dalis vadovų vadovavo žvalgybos, kontržvalgybos ir valstybės saugumo struktūroms tik po keletą mėnesių, kai kurie iš jų – su trumpomis pertraukomis – po keletą kartų. Ilgiausiai saugumo tarnybai vadovavo Mikalojus Lipčius ir Augustinas Povilaitis. Abiejų likimai panašūs: pirmąjį 1940 m. okupantai ištrėmė į katorgą Sibire, ten jis po dvejų metų žuvo; antrąjį – vos užėmus Lietuvą Sovietų Sąjungai – 1940 m. liepos 23 d. išvežė į Lubiankos kalėjimą Maskvoje ir 1941 m. nuteisė mirties bausme.

 

 

 

  • Augustinas Povilaitis
  • 1934 m.
  • Jonas Žilinskas
  • 1918-1919 m.