VSD direktoriaus Dariaus Jauniškio interviu žurnalui „Kariūnas“. Autorius – Povilas Masionis

Valstybės saugumo departamento uždavinys – laiku atskleisti veiklą, kuri kelia grėsmę valstybės saugumui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, valstybės interesams, jos ekonominei ir gynybinei galiai. Po Pirmojo pasaulinio karo, paskelbus nepriklausomybę, 1918 m. spalio 27 d. kariuomenėje buvo įkurta slaptoji tarnyba, vėliau pavadinta Žvalgybos skyriumi. Žvalgybos skyrius daug kartų buvo reorganizuotas: į kriminalinę policiją, saugumo tarnybą, slaptąją tarnybą, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 metais buvo įsteigtas Valstybės saugumo departamentas.

Iš esmės žvalgybos ir departamento užduotis yra saugoti savo valstybę nuo išorės priešų, kuo efektyviau numatyti jų tikslus ir ketinimus, gauti tam tikrą informaciją, kurią galėtume perduoti sprendimų priėmėjams, kad jie laiku priimtų atitinkamus sprendimus mūsų valstybės labui“, – kalba Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis, šias pareigas einantis antrąją kadenciją.

Akivaizdu, kad vadovauti Valstybės saugumo departamentui – labai atsakingas ir nelengvas uždavinys. Ne kiekvienas kariūnas, juo labiau paprastas jaunuolis, žino, kad D. Jauniškis didžiąją dalį gyvenimiškos patirties yra sukaupęs tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir svariai prisidėjęs prie jos padalinių kūrimo. Gimęs ir užaugęs Vilniuje, vaikystėje apie karybą visiškai negalvojęs, labiausiai domėjosi krepšiniu, daug skaitė.

„Drausmingu komjaunuoliu ar pionieriumi būti nenorėjau, dėl to daug laiko leisdavau žaisdamas su draugais. Tapęs paaugliu, nugirdau tyliai tėvus kalbant apie Lietuvos nepriklausomybės siekius, mūsų istoriją, partizanų kovas ir visa tai mane labai sužavėjo“, – prisimindamas jaunystę pasakoja D. Jauniškis.

Nenuostabu, kad, atlikdamas privalomą tarnybą tuometėje sovietų kariuomenėje, meilės pastarajai nepajuto.

„Po sovietinės kariuomenės daviau sau žodį, kad niekada nebūsiu kariškis – priverstinė tarnyba, iškreipti, veidmainiški „idealai“ ir supuvusi sistema, žmonių žeminimas man kėlė šleikštulį“, – atvirauja D. Jauniškis.

Ironiška, tačiau būtent jam teko tapti Lietuvos kariuomenės elito —  Specialiųjų operacijų pajėgų – vienu iš kūrėjų ir vadų. Ir užsitarnauti aukščiausius valstybinius apdovanojimus už žygdarbius karo lauke.

D. Jauniškis baigė prievartinę tarnybą sovietų kariuomenėje, Lietuvoje vykstant istoriniams lūžiams: „Grįžau  į Tėvynę aiškiai suvokdamas, kad privalau „čia ir dabar“ prisidėti prie savo valstybės atkūrimo, todėl tapau atkuriamos Lietuvos kariuomenės savanoriu.“

Netrukus jis prisijungė prie formuojamos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Apsaugos skyriaus komandos – nuolatinės sovietų agresijos grėsmės ir išpuolių akivaizdoje ji buvo Nepriklausomybės atkūrimą paskelbusio ir jos simboliu tapusio parlamento gynybos pagrindinė linija. Ginkluota ir beatodairiškai motyvuota.

Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vyrų ir sovietų karinės mašinos ginkluotės ir galios nebuvo galima nė iš tolo lyginti, ir atviro mūšio buvo privalu vengti. Tačiau ne viena okupantų kaktomuša su lietuviais baigėsi gėdingu pirmųjų bėgimu. Ginklų ir vyrų persvara, tarnaujanti supuvusiam kolosui ant molinių kojų, yra bejėgė prieš savo idealus, savo valstybę ir jos žmones ginantį patriotą – D. Jauniškiui tuo teko įsitikinti ne kartą.

Atsikurianti Lietuva turėjo milžinišką tautos palaikymą, tačiau ir sočiai priešų, įskaitant ir vidinius. Savo čiuptuvus į šalį iš šešėlio tiesė to meto kriminalinio pasaulio įtakingieji  — vadinamosios „Vilniaus brigados“ banditai. Kartais jie atrodė policijos nebijančiais neliečiamaisiais, tačiau Apsaugos skyriaus vyrams kelis kartus suguldžius juos ant žemės surakintomis už nugaros rankomis, „erelių“ įžūlumas smarkiai pravėso, ir bent jau viešumoje jie nebesijautė Lietuvos „brigadininkais“, kol iš pogrindžio jų galutinai neišgaudė teisėsauga.

Tarnyba Apsaugos skyriuje niekada nebuvo rutina. Kasdien žvelgiant į akis grėsmei, dažnai – ir nekonvencinei, brendo aiškus supratimas, kad norint ne tik išgyventi, bet ir kuo efektyviu atlikti pareigas, privalu nuolat tobulėti ir mokytis.

„Ieškojome būdų, kaip treniruotis, kūrėme rengimo programas, jas taikėme, daug dėmesio skyrėme patruliavimo užduotims. Tuo metu į Lietuvą atvykęs Jungtinių Amerikos Valstijų specialiųjų operacijų pajėgų karys, vienas iš „žaliųjų berečių“ (angl. Green Berets), pavyzdžiui — mokė mus įsiveržimo į patalpas ir šaudymo jose taktikos“, — pasakoja D.Jauniškis.  Tarp įvairių ir gausių karinių įgūdžių tobulinimo epizodų buvo ir nėrimas į Galvės ežerą Trakuose, vadovaujant buvusiam JAV specialiųjų operacijų pajėgų operatoriui, „jūrų ruoniui“ (angl. Navy Seal).

Tuomet ir drąsiausiose svajonėse buvo sunku įsivaizduoti, kad Lietuvos specialieji operatoriai vos po keliolikos metų pelnys ypatingai gerą reputaciją tarp NATO sąjungininkų karinio elito, apie kurio profesionalumą ir drąsą bus rašomi veiksmo filmus ir net legendas primenantys straipsniai Lietuvos ir Amerikos žiniasklaidoje, ir iš kurių mokysis kiti.   

„Po kurio laiko Artūras Skučas, tuometis Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas, sulaukė atitinkamų Prancūzijos valdžios institucijų pasiūlymo pasinaudoti jų instruktorių, kurie galėtų supažindinti su artimosios apsaugos ypatumais, patirtimi. Buvo atrinkti 9 žmonės, tarp jų ir aš, tuo tikslu vykti į Prancūziją pusei metų. Pirmus keturis mėnesius intensyviai mokėmės prancūzų kalbos, vėliau turėjome apsispręsti – norime mokytis artimosios apsaugos metodų, ar išeiti intervencijos kursą. Padiskutavę nusprendėme, kad artimosios apsaugos praktikos jau turime, ir galėtume išeiti intervencijos kursą. Kurso metu perėmėme taktines idėjas, kaip vykdyti žmonių į specialiųjų operacijų pajėgas atranką, kad vėliau jas galėtume taikyti kurdami savo sistemą. Grįžę į Lietuvą su kolegomis pradėjome ieškoti būdų, kaip visa tai pritaikyti savo šalies gynybai“, – apie Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų užuomazgas pasakoja vienas jų kūrėjų D. Jauniškis.  

Įgyta patirtis praktiškai imta taikyti 1994 metais, kai Apsaugos skyrių prijungė prie Finansų ministerijos. Skyriui buvo iškelta užduotis — kovoti su pinigų padirbinėjimu.

„Pradėjome šiam darbui tinkamų žmonių atranką, taikydami specialius kriterijus. Praėję atranką darbuotojai vėliau sudarė Ypatingojo paskirties skyriaus prie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos pagrindą. Krašto apsaugos savanorių pajėgos, prie kurių prisijungėme, buvo puiki mūsų darinio nuo užsienio valstybių, ypač Rusijos, šnipinėjimo priedanga. Vėliau, siekiant plėtoti profesionalias specialiąsias pajėgas, buvo nuspręsta jas atskirti. Šių pajėgų koncepciją imta tobulinti, įvertinta jų paskirtis, svarba Lietuvoje ir pasaulyje, pradėti sparčiai formuoti vienetai, o kariai tobulėjo ir sulaukė aukšto įvairių šalių įvertinimo ir užtarnautos pagarbos“, – Specialiųjų operacijų pajėgų atsiradimo istoriją pasakoja buvęs jų vadas.

Ne paslaptis, kad įkurtos specialiosios pajėgos savo vardą gavo karštuosiuose taškuose – Afganistane ir Irake. Dar labiau „aitvarais“ vadinami kariai išgarsėjo visame pasaulyje dėl savo drausmės, profesionalaus požiūrio į užduočių vykdymą, drąsos ir kartais nutrūktgalviškų sprendimų įgyvendinant sumanymus.

Visų akyse iškyla barzdoto kario ant motociklo su Lietuvos trispalve ar Vyčiu ant peties vaizdas. D . Jauniškis ir pats dalyvavo trijose tarptautinėse operacijose.

„Mano pirmoji tarptautinė operacija buvo ir pirmoji Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų tarptautinė misija. Jos metu mus akylai vertino kitų šalių kariai. Pamatę mūsų norą ir gebėjimus, leido siekti pripažinimo ir labiau integruotis į šias misijas“, – apie pirmuosius išbandymus tarptautinėje arenoje pasakoja D. Jauniškis.

„Afganistane, ypač pavojinguose šalies regionuose, nuolat gali susidurti su priešu, patekti į pasalą, susišaudymą. Šioje aplinkoje ir man teko dalyvauti realiuose kovos veiksmuose. Be abejo, visi šie dalykai užgrūdina, kiekvienas karys, gavęs tikrosios kovos krikštą, yra geriau pasirengęs nei tas, kuris to nėra išgyvenęs. Ši patirtis neįkainojama, visos misijos man leido pradėti mąstyti kitaip – suprasti, kad gyvenimas yra labai laikinas dalykas, tad reikia išnaudoti jo visas akimirkas“, – apie įgytą patirtį kovos lauke kalba pašnekovas.

Karininko karjera neįsivaizduojama be nuolatinio tobulėjimo ir mokymosi. Pulkininko laipsnį kariuomenėje užtarnavęs karininkas karybos žinių sėmėsi Baltijos gynybos koledže ir įgijo L2 ir L3 lygmens sertifikatus. „Esu iki šiol dėkingas buvusiam kariuomenės vadui, atsargos generolui leitenantui Arvydui Pociui, kuris sakė, kad reikia nuolat mokytis ir šviestis. Jo dėka man teko garbė mokytis ir baigti L4 lygmens karybos mokslus JAV Sausumos pajėgų karybos koledže (angl. The US Army War College) Pensilvanijoje“, – prisimena D. Jauniškis.

Žinoma, gyvenimas susideda ir iš asmeninių pomėgių bei interesų: „Skiriu daug laiko savo šeimai, mėgstu skaityti knygas, šiuo metu  ypač — istorines. Naujasis mano hobis – dviratis. Mėgstu keliauti, užsiimti kita aktyvia veikla.“

Ne kiekvienas Lietuvos pilietis, net karininkas, gali pasigirti tokia turtinga gyvenimo ir tarnybos patirtimi, valstybės lygiu įgytu pasitikėjimu ir nepriekaištinga reputacija. „Sėkmės paslaptis – turėti tikslą ir jo siekti. Labai svarbu nieko nebijoti, ypač siekiant to tikslo, tik būtina tai daryti adekvačiai. Sėkmės paslaptis – suvokti, kad labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių“, – sako D. Jauniškis.

Valstybės saugumo departamento vadovas puikiai prisimena praėjusius tarnybos metus ir pažįsta Karo akademijos gyvenimą, tad pokalbį baigia linkėjimu: „Norėčiau palinkėti ne tik kariūnams, bet ir mums visiems, tarnaujantiems savo Tėvynei, – kuo mažiau „inkšti“, daugiau dirbti valstybės labui, dažniau galvoti apie žmones, kuriuos privalome apsaugoti. Labai svarbu  kritinėmis tarnybos akimirkomis atsisakyti asmeninių ambicijų ir norų bei siekti aukštesnio tikslo – kad Lietuva visada būtų nepriklausoma ir saugi, nes niekada nebus per daug  patriotizmo, supratimo, kas yra Laisvė ir Tėvynė. Todėl linkiu atrasti save ir eiti pasirinktu gyvenimo keliu siekiant kilnių tikslų.“