Rusija didina spaudimą Ukrainos rėmėjams

Rusijos karo prieš Ukrainą tikslai nesikeičia, ji nerodo jokio noro siekti kompromiso, nepaisant daugiau nei metus trunkančių pastangų įtraukti ją į taikos derybas ar epizodiškų Rusijos režimo atstovų pareiškimų apie pasiryžimą užbaigti karą. Rusija, siekdama užimti kuo daugiau Ukrainos teritorijos, ne tik tęsia puolimą, bet ir neatsisako strateginio tikslo visiškai pajungti Ukrainą ir pakeisti galios balansą Europoje. Vladimiras Putinas, tikėtina, mano, kad turi daugiau valios ir galimybių mobilizuoti resursus šiems tikslams pasiekti nei Ukraina ir jos rėmėjai.

Suaktyvėjus Rusijos ir JAV kontaktams, svarbiausiu priešu Rusijos retorikoje tapo Europos valstybės, remiančios Ukrainą. Esą jos, skatinamos nepagrįsto priešiškumo Rusijai, sąmoningai vilkina karą. Europą, kuri siekia stiprinti savo gynybinius pajėgumus, Rusija ima laikyti didėjančia tiesiogine karine grėsme ir, tikėtina, svarbia kliūtimi jos imperinėms ambicijoms.

Rusija stiprina prieš Europos valstybes nukreiptą priešišką veiklą ir, tikėtina, vis mažiau rūpinasi, kad jos slaptos operacijos bus atskleistos, o priešiški veiksmai sukels sunkių pasekmių, įskaitant ir žmonių aukas. Ji panaudoja šiuos incidentus propagandai, kad formuotų sau naudingus naratyvus – pateisintų savo veiksmus, kaltintų NATO ir Vakarus karo Ukrainoje vilkinimu, skleistų karo ir chaoso baimę Europos visuomenėse ir silpnintų pasitikėjimą valstybių sprendimais bei institucijomis.

Rusija taiko poveikio priemones, kuriomis siekia didžiausio psichologinio poveikio, naudodama minimalius išteklius. Šiuos Rusijos veiksmus sudėtinga užkardyti, nes jais siekiama įvairių oportunistinių tikslų, juos vykdo tarpininkai, priklausantys pažeidžiamoms Europos visuomenių grupėms.

Rusijos režimas yra ne tik priešiškas Europos valstybėms, jis siekia atsiriboti nuo visų demokratinių valstybių. Skleisdamas antivakarietišką propagandą vidaus ir tarptautinei auditorijai, jis siekia didinti Rusijos informacinę ir kultūrinę izoliaciją. Režimas yra įsitikinęs, kad šalis geriau funkcionuotų „naujoje“ pasaulio santvarkoje – bendradarbiaudama su Kinija ir „draugiškomis“ globaliųjų Pietų valstybėmis, tariama globalia dauguma, ir konfrontuodama su Vakarais.

Vis dėlto Rusijos tarptautinė izoliacija jau turi akivaizdžių pasekmių. Technologijų, investicijų ir eksporto rinkų praradimas stabdo Rusijos ekonomiką, o karo pramonės plėtra atima resursus iš civilinių sektorių. Po trumpalaikio investicijomis į karo pramonę ir išmokų kariams paskatinto pakilimo, dėl kurio karas tapo populiarus ar bent jau toleruotinas didžiajai Rusijos visuomenės daliai, Rusijos ekonomika įžengė į ilgalaikės stagnacijos ir, tikėtina, didėjančių ekonominių ir finansinių problemų laikotarpį.

Režimas dar turi pakankamai resursų militarizuoti ekonomiką ir visuomenę, o galimą socialinį ir politinį nestabilumą yra nusiteikęs neutralizuoti represijomis, propaganda ir ilgalaike indoktrinacija. Mažai tikėtina, kad ekonomikos problemos turės esminį poveikį agresyviai Rusijos užsienio politikai, todėl artimiausioje perspektyvoje Rusija, tikėtina, sieks persilaužimo kare prieš Ukrainą. Ji visomis turimomis priemonėmis stiprins spaudimą Europos šalims, siekdama sumažinti paramą Ukrainai: skatins vidinius prieštaravimus, grasins karu, ardys Europos šalių vienybę ir kiršins Europą su JAV ir kitais tarptautiniais partneriais.