XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje Vilnių okupavusi lenkų valdžia ieškojo „panelės  su lape“. Tokią geltonos lapės apykaklę, pasak prof. Viktoro Biržiškos, laikraščio „Glos Litwy“, į kurį kreipdavosi lenkų skriaudžiami lietuviai, redakcijos vedėjo, Vilniuje turėjo gal vienintelė moteris – Marcelė Kubiliūtė, kuri tuo metu slapstėsi Elžbietos Banytės pavarde. Kas buvo Marcelė Kubiliūtė ir kodėl ji buvo tokia svarbi lenkų okupantams, kad ją suimti iš Varšuvos buvo iškviesti du agentai, galėję atpažinti ją iš išvaizdos…?

Š.m. birželio 13 d. minėsime Marcelės Kubiliūtės – legendinės Lietuvos žvalgės, vienos aktyviausių Vilniaus vadavimo sąjungos narių, Vyčio kryžiaus, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, Vytauto Didžiojo ordinų, Šaulių žvaigždės kavalierės 55-ąsias mirties metines. Šiandienos žmonės nedaug žino apie moterį, 1919-aisiais išgelbėjusią atsikuriančią Lietuvos valstybę.

Mūsų laikus pasiekė Marcelės Kubiliūtės „Atsiminimai“. Ketveriuose mokykliniuose sąsiuviniuose Marcelė Kubiliūtė aprašė savo gyvenimą nuo gimimo iki 1950-ųjų metų, kuomet jau buvo grįžusi iš Sibiro tremties. 1999 m. Lietuvos istorijos institutas išleido knygą „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro…“, į kurią knygos sudarytoja dr. Nastazija Kairiūkštytė įtraukė šiuos „Atsiminimus“ kartu su 1998 m. gegužės 1 d. vykusios mokslinės konferencijos, skirtos Marcelės Kubiliūtės 100-osioms gimimo metinėms, pranešimais. Marcelės Kubiliūtės „Atsiminimuose“ atsiskleidžia drąsios ir tuo pačiu labai kuklios moters,  dalyvavusios svarbiausiose kovose dėl Tėvynės nepriklausomybės, paveikslas.

Visą Rasos Baškienės publikaciją apie legendinės žvalgės gyvenimo istoriją galite perskaityti internetiniame puslapyje Bernardinai.lt, čia.