Rusija ir toliau bando sustiprinti savo reikšmę tarptautinėje politikoje, siekdama palenkti į savo pusę Afrikos valstybes, skatinti Vakarų valstybių tarpusavio nepasitikėjimą ir daryti įtaką jų vidaus politikai psichologinėmis operacijomis bei kibernetinėmis atakomis. Tačiau susipriešinimas auga ir pačioje Rusijoje, jos režimas vis dažniau imasi masinių represijų, ambicingus kariuomenės modernizacijos planus trikdo tarptautinės sankcijos ir motyvuotų karių trūkumas, o savo artimiausioje interesų sferoje Rusija priversta skaitytis su kitų regioninių galių, pavyzdžiui, Turkijos ir Kinijos, įtaka. Tokias išvadas savo 2020-ųjų viešoje veiklos ataskaitoje pristatė Estijos užsienio žvalgybos tarnyba (EFIS).

Kai kurias Afrikos valstybes naudoja kaip placdarmą prieš Vakarus

Palyginti daug dėmesio ataskaitoje skiriama Rusijos pastangoms sustiprinti savo įtaką Afrikoje. EFIS nuomone, kol kas Rusijos pasiekimai šioje srityje yra labiau viešųjų ryšių negu realios politikos pergalės. Nors Rusija išlaiko nemažas prekybos apimtis su Alžyru ir Egiptu bei siekia nulemti Libijos politinę ateitį, nematyti realių postūmių įgyvendinant 2019 m. skelbtą pažadą per penkis metus padvigubinti prekybos apimtis su Afrika.

Rusija atrodo suinteresuota didelių investicijų nereikalaujančiu paviršutinišku bendradarbiavimu su Afrikos valstybėmis, nes taip užsitikrina jų paramą tarptautinėse organizacijose, visų pirma Jungtinėse Tautose. Todėl Rusijai parankūs tokie oligarchai kaip Jevgenijus Prigožinas, vystantis verslo projektus Centrinės Afrikos Respublikoje ir taip stiprinantis šioje valstybėje prorusišką lobizmą, nuo kurio pats Kremlius gali bet kada atsiriboti.

Kai kurias Afrikos valstybes Rusija naudoja ir kaip placdarmą prieš Vakarų pasaulį nukreiptoms psichologinės įtakos operacijoms. Pavyzdžiui, Malyje fiksuota net keletas organizacijų, platinančių prorusišką informaciją, nukreiptą prieš Prancūziją ir kitas Vakarų valstybes. Tai dalis  visame pasaulyje vykdomo Rusijos informacinio-psichologinio poveikio galimiems oponentams. Šioje veikloje dalyvauja visos Rusijos specialiosios tarnybos, taip pat ir karinė žvalgyba GRU, turinti atskirus psichologinės kovos vienetus. Tokie padaliniai nuolat stebi Vakarų valstybių viešąją erdvę ir siekia į ją įterpti Rusijai naudingas žinutes, turinčias skatinti Vakarų vidinį susiskaldymą, užsienyje gyvenančių rusakalbių mobilizaciją ir Rusijai naudingos Vakarų valstybių politikos palaikymą.

Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas – pasirengimas plataus masto konfliktui su NATO

Nemažą dalį Rusijos įtakos operacijų užsienyje sudaro kibernetinės erdvės pažeidimai ir manipuliacijos. Kibernetinės atakos leidžia generuoti paveikesnį turinį psichologinės įtakos operacijoms (pavyzdžiui, paviešinant nelegaliai užvaldytus dokumentus), išplėsti šių operacijų pasiekiamą auditoriją, o taip pat kelti žalą pasirinktam priešininkui trikdant informacinių ar sudėtingos įrangos valdymo sistemų veiklą.

Rusijos pasirengimas konfrontacijai su Vakarais neapsiriboja vien psichologinėmis ir kibernetinėmis operacijomis. Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas, kaip pabrėžia EFIS, yra būti pasirengus plataus masto kariniam konfliktui su NATO.

Siekiant šio tikslo ne tik dislokuojamos naujos ginkluotės sistemos Europoje, gilinama Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių integracija ir vykdomos reguliarios pratybos, bet ir ieškoma naujų kovos metodų. Vienas iš jų – specialūs oro desanto daliniai, kuriuos galima itin greitai dislokuoti kovai „pilkosiose zonose“, kur atviras priešiškumas slepiamas ar nėra pakankamų pajėgų atviram konfliktui.

Iki 2025 m. Rusija turėtų suformuoti keturias tokio tipo desantininkų brigadas (po vieną kiekvienai strateginei krypčiai), kurios pakeistų dabar veikiančius oro desanto dalinius. Tačiau praktiškai įgyvendinti šiuos planus sudėtinga, nes naujo tipo pajėgoms reikia naujos įrangos ir ginkluotės, o jos vystymo projektai stringa iš dalies ir dėl Vakarų įvestų sankcijų. Kita svarbi problema formuojant naujus dalinius yra motyvuotų karių ir karininkų trūkumas, kurį sukelia karinės tarnybos ir karininko profesijos nepopuliarumas visuomenėje.

Rusijos elitas baiminasi Baltarusijos pavyzdžio

Pasak EFIS, Rusijos visuomenėje apskritai auga nepasitenkinimas valdžios struktūromis. Šį procesą ypač stimuliuoja COVID-19 pandemijos atskleisti sveikatos apsaugos sistemos trūkumai bei augantis interneto žiniasklaidos ir socialinių tinklų populiarumas, kurį lydi televizijos reikšmės smukimas. Dėl to prarandantis įtaką režimas vis dažniau lieka priverstas imtis griežtų represijų, skatinančių naujas protesto bangas. Rusijos elito nerimą ir perdėtą reakciją į protesto apraiškas stiprina ir baimė, kad Rusijos visuomenė gali perimti plačios konfrontacijos su valdžia pavyzdį iš Baltarusijos.

EFIS požiūriu, po 2020 m. Baltarusijos režimą sukrėtusios masinių protestų bangos tapo aišku, kad Baltarusijos visuomenė nenurims tol, kol nepasitrauks Aleksandras Lukašenka. Tik po jo pasitraukimo įmanomos ekonominės ir socialinės reformos, kurios padėtų pakelti Baltarusijos visuomenės gyvenimo lygį.

Valdžios kaita Baltarusijoje suinteresuota ir Rusija, nes Kremliui būtų naudinga susilpninti Baltarusijos prezidento valdžią ir sukurti kaimyninėje valstybėje keletą politinių centrų, kuriais būtų galima manipuliuoti. Tačiau dėl baimės „užkrėsti“ protesto nuotaikomis savo visuomenę Rusijos valdžia negali leisti, kad A. Lukašenka būtų tiesiogiai nuverstas protestuotojų ir yra priversta bent oficialiai remti perspektyvų netekusį diktatorių.

Propaguotas daugiapoliškumas atsisuka prieš Rusiją

Krizė Baltarusijoje nėra vienintelis atvejis, kai Rusijai sunkiai sekasi spręsti problemas savo pagrindinėje įtakos ir interesų sferoje, vadinamajame „artimajame užsienyje“. Panašią pamoką pateikė Kalnų Karabacho karas, kurį prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azerbaidžanas.

Nors Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį užbaigiant karo veiksmus, sustiprino įtaką Armėnijai ir su taikos palaikymo misija įvedė į Kalnų Karabachą savo karines pajėgas, tuo pat metu jai teko pripažinti išaugusį Turkijos vaidmenį Pietų Kaukaze. Pasak EFIS, tai puikus pavyzdys, kaip Rusijos propaguojama daugiapolė tarptautinė politika atsigręžia prieš ją pačią: daugiapoliškumas suteikia naujas galimybes ir kitoms regioninę įtaką stiprinančioms valstybėms.

Tokiame kontekste svarbią reikšmę įgyja ir auganti Kinijos galia. EFIS nuomone, Kinijos politiką reikia vertinti atsižvelgiant į jos strateginį tikslą iki 2035 m. tapti galingiausia pasaulio valstybe. Vieningas Vakarų pasaulis yra didžiausia kliūtis šiam tikslui pasiekti, todėl Kinija deda pastangas suskaldyti Vakarus, ypač didinti atskirtį tarp Europos ir JAV. Šioje srityje svarbų vaidmenį vaidina Kinijos psichologinės įtakos operacijos, kurių taktiką ir metodus Kinijos tarnybos dažnai perima iš Rusijos. Šį ir kitą (karinį bei ekonominį) Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimą kol kas nulemia bendri tikslai ir pragmatizmas. Požiūriams išsiskyrus, Rusija atsiduria silpnojo partnerio pozicijoje, kaip tai atsitiko jai nepajėgiant apginti Vietnamo ir kompanijos „Rosneft“ interesų Pietų Kinijos jūroje.

EFIS atkreipė dėmesį, kad Kinijos ir Rusijos sąjungai sustiprėjus Vakarų valstybėms galėtų kilti pagunda patraukti Rusiją labiau į savo pusę siūlant jai kokių nors nuolaidų. Kadangi Rusija neslepia ambicijų Baltijos jūros regione, EFIS paragino Estiją griežtai pasisakyti prieš Rusijos viliojimo scenarijus, kurie galėtų kelti grėsmę Estijos saugumui.