Kokia informacija domina priešiškas žvalgybas?

Lietuvai priešiškas žvalgybas domina plataus spektro žinios, tačiau žinoma, kad ypač koncentruojamasi į šias sritis:

  • politinė situacija ir sprendimų priėmimas. Siekiama gauti informacijos apie Lietuvos politines partijas, užsienio ir saugumo politiką, su nacionalinio saugumo stiprinimu susijusius sprendimus, norint įvertinti jų stipriąsias puses ir trūkumus. Renkama informacija apie ES ir NATO valstybių santykius, ieškoma galimybių juos silpninti;
  • ekonominė situacija ir strateginiai sektoriai. Tiriama Lietuvos ekonomikos būklė, analizuojami strategiškai svarbūs sektoriai ir ieškoma galimybių juose įgyti įtakos;
  • kariniai pajėgumai ir gynybos strategija. Renkami duomenys apie Lietuvos kariuomenę, gynybos planus, Lietuvoje dislokuotas NATO sąjungininkų pajėgas, karinę ir kritinę infrastruktūrą, ypatingai Lietuvos pasienio regionuose. Išanalizavus duomenis, mėginama nustatyti gynybos spragas ir planuojama, kaip jomis pasinaudoti;
  • su parama Ukrainai susijusi infrastruktūra. Priešiškų valstybių žvalgybos siekia gauti informacijos apie pagalbą Ukrainai teikiančias įmones, organizacijas ir nustatyti paramos tiekimo grandines. Iš pradžių vykdomas stebėjimas, o išanalizavus padėtį – ir destruktyvi veikla (paruošto krovinio, transporto priemonių sugadinimas). Tokios operacijos būdingos Rusijos žvalgybos tarnyboms;
  • socialiniai ir visuomeniniai procesai. Renkama informacija apie socialinius procesus ir visuomenės nuotaikas, ypač domimasi Lietuvos visuomenės požiūriu į Rusiją;
  • technologijos, mokslo pasiekimai ir sankcionuotos prekės. Ieškoma prieigų prie mokslinių ir technologinių tyrimų, pažangių technologijų, draudžiamos įsigyti karinės ir dvejopos paskirties įrangos, padedančių priešiškoms valstybėms didinti strateginį pranašumą ir spartinti karinį modernizavimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog šnipinėjant renkami duomenys ir apie konkrečius Lietuvos piliečius (institucijų ir organizacijų darbuotojų sąrašai, asmenų kontaktiniai duomenys, žinios apie einamas pareigas, asmenines savybes, pomėgius, turtą, draugus). Dažniausiai tokia informacija būna neįslaptinta, tačiau ji labai svarbi, siekiant daryti įtaką konkretiems žmonėms ar juos užverbuoti.

Kas yra priešiškų žvalgybos tarnybų taikiniai?

Vis daugiau galimybių gauti vertingos žvalgybos informacijos sukuria greitai besivystančios technologijos, tačiau svarbiausiu žvalgybos metodu išlieka vadinamoji žmogiškoji žvalgyba (angl. human intelligence), kai informacijai gauti ar veiksmams atlikti pasitelkiami užverbuoti asmenys (agentai). Svarbus žmogiškosios žvalgybos bruožas – konspiracija. Skiriamos didžiulės pastangos, kad agentų verbavimas, jų veikimas ir ryšių su tarnybomis palaikymas būtų nepastebimi. Agentų veikla neapsiriboja vien tik informacijos rinkimu, jie vykdo ir kitas funkcijas: skleidžia dezinformaciją, parūpina priešiškų žvalgybų priedangai reikalingų dokumentų, kuria kitas palankias sąlygas žvalgybos operacijoms.

Ypač didelį pavojų valstybei kelia žvalgybų užverbuoti vadinamieji įtakos agentai. Užverbuotieji turi galimybes daryti įtaką politiniams sprendimams ar formuoti visuomenės nuomonę. Kandidatų tapti įtakos agentais ieškoma tarp politikų, visuomenėje autoritetą turinčių žmonių (žurnalistų, menininkų, nevyriausybinių organizacijų atstovų).

Žmonėms būdinga manyti, kad priešiškos tarnybos jų neverbuos. Klaidingas įsitikinimas grindžiamas tokiais argumentais: „esu priešams neįdomus“, „neturiu leidimo dirbti su paslaptimis“, „neturiu įtakingų, žvalgyboms įdomių draugų“, „neturiu įgaliojimų priimti svarbių sprendimų“. Deja, priešiškų žvalgybų taikiniu gali tapti bet kuris pilietis ar kitokį teisinį statusą turintis Lietuvos gyventojas. VSD patirtis liudija, jog kandidatų verbuoti parinkimas sunkiai nuspėjamas – taikiniu gali tapti ir aukštas pareigas užimantys, ir socialiniu statusu neišsiskiriantys asmenys. Ypač neramina pastarųjų metų tendencijos, kai pradėta verbuoti socialiai pažeidžiamus žmones: negaunančius stabilių pajamų, turinčius priklausomybių, linkusius nusikalsti.

Siekdamos gauti vertingos informacijos, žvalgybos tarnybos pirmiausia analizuoja ir nustato, kokiuose sektoriuose (pavyzdžiui, valstybės institucijose, politinėse ar visuomeninėse organizacijose) reikalingi agentai, vėliau parenkami konkretūs žmonės, turintys reikiamų žinių arba įgaliojimų priimti žvalgybai naudingus sprendimus.

Pasirenkant kandidatą aiškinamasi, kokie galėtų būti slapto bendradarbiavimo motyvai. Didelė priešiškų žvalgybos tarnybų sėkmė – reikiamame sektoriuje atrasti Lietuvai nelojalų asmenį. Jeigu tokių žmonių surasti nepavyksta, aiškinamasi, ar taikinys turi kokių nors poreikių, kuriuos patenkinus ryžtųsi išduoti valstybę. Žinomi atvejai, kai naudojant socialinę inžineriją ir kitus metodus „poreikio situacija“ sukuriama dirbtinai ir sugeneruoja naujus, anksčiau žmogui neaktualius poreikius.

Apibendrinus VSD žinomus atvejus, išskiriami dažniausiai verbavimo situacijose naudojami poreikiai:

  • finansiniai interesai (pinigų stygius, slegiančios skolos, noras gyventi prabangiai);
  • nusivylimas karjera (nepakankamas įvertinimas darbe, siekis įrodyti savąją vertę);
  • kompromituojanti informacija (šantažas dėl padarytų nusikaltimų, priklausomybių, santuokinės neištikimybės);
  • ideologija (nepritarimas savo valstybės vykdomai politikai, simpatijos priešiškai valstybei, įsitikinimas, jog asmuo diskriminuojamas dėl tautybės).

Priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos visada siekia surinkti kuo daugiau informacijos apie žmogaus asmeninį gyvenimą ir, atradusios silpnybių, turi daugiau galimybių paveikti asmenį ir jį užverbuoti.

Bet kuris Lietuvos pilietis, dirbantis su įslaptinta ar kita svarbia politine, ekonomine ar karine informacija, yra priešiškų žvalgybos tarnybų taikiklyje.

Iš plataus potencialių taikinių rato verta išskirti politikus, valstybinių institucijų darbuotojus, teisėsaugos pareigūnus, kariškius, žurnalistus, verslininkus, mokslininkus (ypač politikos mokslų ir aukštųjų technologijų). Šių profesijų atstovai disponuoja žvalgybas dominančia informacija. Svarbu ir tai, jog dažniausiai jie turi gausų pažinčių ratą.

Priešiškų valstybių žvalgybos tarnybas domina asmenys, galintys rinkti vaizdinę medžiagą, platinti propagandą ar padėti užmegzti kontaktus su kitais žvalgybas dominančiais asmenimis.

Svarbu žinoti, kad žvalgybų taikiniais tampa ir pakankamai jauni, aukštosiose mokyklose studijuojantys (ar neseniai jas baigę), aukštų pareigų ar prieigos prie informacijos neturintys, tačiau perspektyvūs jaunuoliai. Priešiškos žvalgybos ruošiasi ateičiai, tikimasi, kad jaunuolis gaus atsakingas pareigas, taps politiku, mokslininku ar įgis kitą žvalgyboms svarbią poziciją. Tokie ryšiai yra ateities investicija.

Buvęs Estijos gynybos ministerijos padalinio, atsakingo už įslaptintos informacijos apsaugą, vadovas Hermanas Simmas 13 metų slapta bendradarbiavo su Rusijos žvalgybos tarnybomis. Jis Rusijos žvalgybai ne tik perdavė daugybę įslaptintų NATO dokumentų, bet ir nurodydavo savo kolegas, kurie buvo pažeidžiami ir galėjo būti užverbuoti. Tai, kad H. Simmas išdavė savo valstybę, lėmė šie motyvai: noras gyventi prabangiai, kerštas ir baimė.
H. Simmas jautė nuoskaudų dėl to, kad buvo atleistas iš Estijos policijos vadovo pareigų. Jis taip pat bijojo būti šantažuojamas, nes praeityje bendradarbiavo su Sovietų Sąjungos KGB. Rusijos žvalgybos tarnybos puikiai išmanė H. Simmo charakterio savybes, žinojo jo silpnybes ir tuo pasinaudojo.