Kuo apsimeta priešiškų žvalgybų darbuotojai?

Žvalgybos tarnybų darbuotojai skiria dideles pastangas slėpdami sąsajas su savo organizacija ir šiam tikslui naudoja priedangas, kurios viena nuo kitos skiriasi konspiracijos ir žvalgų parengimo lygiu. Yra trys pagrindinės priedangų rūšys:

  • tradicinė arba diplomatinė;
  • netradicinė;
  • „nelegalai“.

Diplomatinė priedanga naudojama plačiausiai, ji santykinai paprastesnė palyginti su kitomis ir nereikalauja ypatingos žvalgų konspiracijos. Specialiai parengti žvalgybų darbuotojai apsimeta diplomatais ir dirba ambasadose, konsulatuose, prekybos ar tarptautinių organizacijų atstovybėse. Diplomatinė priedanga žvalgams suteikia Vienos konvencijose numatytą diplomatinę neliečiamybę (imunitetą), todėl net ir įrodžius, kad tariamas diplomatas šnipinėja, jis baudžiamosios atsakomybės išvengia.

2022 m. Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų galimybės veikti su diplomatine priedanga buvo visiškai apribotos.

Priešiškų žvalgybų darbuotojai taip pat naudojasi netradicine priedanga, apsimesdami verslininkais, žurnalistais, mokslininkais, nevyriausybinių organizacijų atstovais. Vaidmens parinkimas priklauso nuo srities, kurioje siekiama gauti informacijos, ir nuo žvalgo gebėjimų apsimesti konkrečios profesijos atstovu, užsienio kalbų mokėjimo, ankstesnės patirties ir biografijos faktų.

Baltarusijos karinės žvalgybos (GRU) karininkas Siarhejus Kurulenko apsimesdavo verslininku, turėjo leidimą gyventi Lietuvoje ir reguliariai iš Baltarusijos atvykdavo vykdyti žvalgybos užduočių. S. Kurulenko Lietuvoje buvo įkūręs įmonę, prekiavusią metalo gaminiais. Jis taip pat dirbo ir turizmo versle, kurį naudojo GRU dominantiems asmenims išvilioti į Baltarusiją.
Dviejų užverbuotų agentų padedamas, GRU karininkas Lietuvoje rinko karinę informaciją.

Šnipinėjimas su „nelegalų“ priedanga būdingiausias Rusijos žvalgybos tarnyboms. Žvalgų ruošimas nelegalios priedangos programai yra itin brangus ir ilgai trunkantis procesas. Kruopščiai parinkti ir apmokyti darbuotojai išvyksta ir nuolat gyvena užsienyje. Jų sukurtą netikrą gyvenimo istoriją (legendą) pagrindžia profesionaliai suklastoti asmens tapatybės dokumentai, mokyklų baigimo diplomai, medicininiai, valdomą turtą įteisinantys ir kiti dokumentai.

Dalis pagal „nelegalų“ programas parengtų žvalgų naudoja tikras tapatybes. Jie emigruoja į parinktas valstybes, tampa piliečiais ir integravęsi jiems naujoje visuomenėje vykdo slaptą žvalgybos veiklą. Integracija kruopščiai planuojamas ir ilgai trunkantis procesas. „Nelegalai“ šalyje, į kurią buvo išsiųsti, susikuria naują gyvenimą: baigia universitetus, sukuria šeimas, įsitraukia į vietos bendruomenių gyvenimą, įgyja jų pasitikėjimą. Užmezgami platūs socialiniai ir profesiniai ryšiai, padedantys rinkti žvalgybos informaciją. „Nelegalai“ gyvena, atrodytų, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, augina šeimose gimusius vaikus (kurie nenutuokia apie tėvų veiklą) ir dirba pačius įvairiausius darbus. „Nelegalai“ renkasi profesijas, kurios sudaro galimybes bendrauti su gerai informuotais, turinčiais įgaliojimus ar galinčiais daryti įtaką žmonėmis. Jie tampa verslininkais, mokslininkais ar menininkais. Slėpdami sąsajas su Rusija, jie kritikuoja savo tikrosios tėvynės politiką.

2024 m. VSD išaiškino, kad Šiauliuose gyvenantis buvęs tremtinys Eduardas Manovas iš tiesų buvo Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos (GRU) „nelegalas“.
Jis turėjo iš pirmo žvilgsnio jokių įtarimų nekeliančią legendą: Lietuvoje pradėjo lankytis po Nepriklausomybės atkūrimo, vėliau, kaip tremtinys, atkūrė pilietybę ir grįžo gyventi į Lietuvą. Siekdamas susikurti kuo geresnes pozicijas rinkti Rusiją dominančią informaciją, „nelegalas“ įstojo į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą ir į vieną didžiausių partijų Lietuvoje. Nors buvo vyresnio amžiaus, jis buvo ypač aktyvus, gerai parengtas ir apmokytas, įvaldęs GRU duotas slaptų ryšių palaikymo priemones.
GRU „nelegalas“ rinko viešai neprieinamą ir jautrią žvalgybos informaciją, kurią gaudavo tremtinių sąjungos ir partijos renginiuose, bendraudamas su šių organizacijų nariais.
Jis rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją apie Lietuvos gynybos, vidaus ir užsienio politiką, su NATO susijusią informaciją, pasirengimą karinėms pratyboms, ginkluotės įsigijimus, paramos teikimą Ukrainai. Visą informaciją E. Manovas pats analizuodavo, apibendrindavo ir slaptu ryšiu perduodavo GRU.

Kaip vyksta verbavimas?

Verbavimas nevykdomas pagal vieną modelį. Priešiškos žvalgybos taiko skirtingus verbavimo metodus savo šalies ir užsienio valstybių teritorijose. Jos taip pat prisitaiko prie konkretaus žmogaus gyvenimo būdo, interesų, poreikių ir asmeninių savybių.

Kaip verbuojama Rusijoje ir Baltarusijoje?

Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos Lietuvos piliečius dažniausiai verbuoja savo šalyse, kur, skirtingai nei Lietuvoje, jų darbuotojai jaučiasi saugūs ir nebijo, kad už šnipinėjimą bus išsiųsti ar sulaikyti. Savo teritorijoje jie taip pat turi daugiau poveikio svertų prieš taikinius.

Tipinis verbavimo Rusijoje ir Baltarusijoje procesas apima šiuos etapus ir metodus:

  • Informacijos apie taikinį rinkimas. Duomenis apie potencialius taikinius žvalgybos tarnybos gauna įvairiais būdais. Pavyzdžiui, kai Lietuvos piliečiai kreipiasi dėl vizos ir nurodo asmeninę ir profesinę informaciją. Taikinių paieškai naudingos informacijos gaunama per Lietuvos piliečių apklausas pasienyje ir migracijos tarnybose. Perspektyvius taikinius žvalgybos tarnyboms taip pat nurodo anksčiau jų užverbuoti asmenys. Apie žvalgybą sudominusius asmenis papildomos informacijos ieškoma socialinių tinklų paskyrose ir kituose viešuosiuose šaltiniuose.

VSD kontržvalgybos praktika rodo, kad pasirenkant taikinius verbuoti ypatingas dėmesys skiriamas į Rusiją ir Baltarusiją vykstantiems esamiems ar buvusiems Lietuvos valstybės institucijų darbuotojams ir jų artimiesiems, ypač turintiems šiose valstybėse giminių, nekilnojamojo turto, verslo interesų.

  • Kontakto mezgimas ir taikinio įvertinimas. Pirmieji kontaktai su žvalgybą sudominusiu taikiniu dažnai užmezgami ir verbavimas atliekamas sienos kirtimo postuose. Tačiau verbuojama ne tik pasienyje. Įprasti atvejai, kai Lietuvos piliečiai iškviečiami ir bandomi verbuoti migracijos tarnyboje. Žvalgybų darbuotojai taip pat apsimeta verslininkais, mokslo ir nevyriausybinių organizacijų atstovais. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybų pareigūnai ne visuomet atskleidžia, kad atstovauja žvalgybai, tačiau jie atpažįstami: užduoda specifinius klausimus, siūlo padėti išspręsti problemas, kviečia tęsti kontaktus, imasi šantažo ar grasinimų, jei taikinys nesutinka bendradarbiauti.

Žvalgybų darbuotojai pirmųjų kontaktų metu užduoda klausimus apie asmens darbą, bendradarbius, pažiūras, ryšius su Lietuvos pareigūnais ar politikais. Taip tikrinamos asmens galimybės ir motyvai bendradarbiauti. Kai kuriais atvejais, atsižvelgiant į konkretaus asmens situaciją, žadama pagalba, pavyzdžiui išvengti eilių pasienyje, išspręsti verslui kilusias problemas, išvengti atsakomybės už kontrabandą ar kitus nusikaltimus. Išskirtinis verbavimo bruožas – leidžiama suprasti, kad kitą kartą asmeniui atvykus į Rusiją ar Baltarusiją su juo vėl bus susisiekta.

  • Įtraukimas į šnipinėjimą. Žvalgybų darbuotojai iš pradžių gali teikti mažareikšmius prašymus, pavyzdžiui iš Lietuvos atvežti smulkių prekių, nupirkti išankstinio apmokėjimo kortelių, pateikti viešai prieinamos informacijos. Tokiu būdu testuojamas taikinių nusiteikimas bendradarbiauti, ir jie palaipsniui įtraukiami į žvalgybos užduočių atlikimą. Jei taikinys nevengia kontaktų ir įvykdo prašymus, žvalgybų pareigūnai skiria svarbesnes užduotis. Pavyzdžiui, priklausomai nuo taikinių galimybių, nurodoma rinkti neviešą informaciją apie Lietuvos valstybės institucijas ir jų veiklą, pasakoti apie bendradarbių ar kitų pažįstamų silpnybes, fotografuoti karinės ar kritinės infrastruktūros objektus, platinti propagandą socialiniuose tinkluose.
  • Verbavimas šantažuojant. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos nesilaiko tarptautinėse sutartyse numatytų žmogaus teisių standartų, todėl dažnai veikia agresyviai: naudoja kompromituojančią informaciją, šantažą, verbuojamiems asmenims pateikia sufabrikuotus kaltinimus dėl kontrabandos gabenimo, sienos kirtimo procedūrų ar neva padarytų kelių eismo taisyklių pažeidimų. Taip pat provokuoja incidentus su teisėsaugos, migracijos ir kitomis institucijomis, konfliktus su nusikaltėliais. Tokiais atvejais Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos mainais į bendradarbiavimą siūlo tarpininkauti sprendžiant pačių sukurtas problemas.
  • Slapto ryšio palaikymas ir verbavimo užbaigimas. Užsimezgus kontaktui, žvalgybos tarnybų darbuotojai palaipsniui su verbuojamu asmeniu pereina į slaptą bendravimą – iš anksto derinamas kito susitikimo laikas ir vieta (Rusijos ir Baltarusijos teritorijoje), slapto ryšio palaikymo būdai (pavyzdžiui, šifruoto ryšio mobiliosios programėlės). Taikinio verbavimas įtvirtinamas, kai jis pradeda teikti įslaptintą ar kitą svarbią informaciją ir už tai iš žvalgybos darbuotojo gauna piniginį užmokestį ar kitas paslaugas.

Jei taikinys neturi galimybės ar dėl taikomų apribojimų vengia lankytis Rusijoje ar Baltarusijoje (pavyzdžiui, dirbantys valstybės institucijose), dalis verbavimo proceso ir susitikimų su žvalgybų darbuotojais gali vykti ne tik šiose, bet ir joms draugiškose ar neutraliose valstybėse.

Kaip atrodo verbavimas Rusijoje, liudija VSD atskleista Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūno Nikolajaus Filipčenkos šnipinėjimo istorija. N. Filipčenka dalyvavo operacijoje, kurios tikslas buvo prasiskverbti į Lietuvos institucijas. Tam, kad operacija pavyktų, reikėjo užverbuoti tinkamus žmones. Dalis verbavimo proceso vyko ne tik Rusijoje ir Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje, trečiose valstybėse. Lietuvos piliečiai buvo verbuojami pagal klasikinę schemą.

VERBAVIMO TAIKINIŲ PARINKIMAS
Identifikuoti reikiamus asmenis ir juos verbuoti N. Filipčenkai padėjo tarpininkas – anksčiau FSB užverbuotas Lietuvos pilietis. Jis FSB pareigūnams nurodė taikinius – buvusius ir esamus teisėsaugos pareigūnus: užmezgė su jais draugiškus ryšius, rinko informaciją apie jų asmenines savybes, silpnybes ir kitus galimus bendradarbiavimo su Rusijos žvalgyba motyvus.
DRAUGIŠKŲ RYŠIŲ SU TAIKINIAIS UŽMEZGIMAS
Tarpininkas su taikiniais vyko į keliones Rusijoje ir Baltarusijoje, kur jie buvo supažindinti su N. Filipčenka ir kitais FSB pareigūnais. Šie pristatyti kaip įtakingi rusai verslininkai ir kariškiai, su kuriais naudinga bendradarbiauti. Tikrosios FSB pareigūnų sąsajos su žvalgybos tarnybomis buvo slepiamos.
Susitikimuose taikiniai buvo vaišinami, jiems siūlomos patrauklios galimybės užsiimti verslu Rusijoje. Pirmiausia buvo siekiama sutvirtinti draugystę, geriau pažinti taikinių silpnybes ir interesus, todėl jokių siūlymų rinkti informaciją iš pradžių nebuvo. Patiems taikiniams šis etapas atrodė kaip smagus laiko leidimas, viliojo verslo galimybės ir papildomas uždarbis.
Visi N. Filipčenkos susitikimai su taikiniais ir jų verbavimas vyko ne Lietuvoje. Susitikimai vyko Rusijoje, Baltarusijoje, kartais ir ES šalyse.
ĮTRAUKIMAS Į ŠNIPINĖJIMĄ
Kai santykiai tapo draugiški ir perprastas taikinių poreikis užsidirbti pinigų, FSB pareigūnai pradėjo prašyti paslaugų. Pirmiausia juos domino įvairi informacija apie Vadovybės apsaugos tarnybos pareigūnus, kurie dirbo su tuometine Lietuvos prezidente. Tikėtasi, kad juos sėkmingai užverbavus pavyktų valstybės vadovės darbinėje ir privačioje aplinkoje įrengti slaptą pasiklausymo įrangą.
N. Filipčenka verbuotiems asmenims taip pat formulavo užduotis rinkti informaciją apie Lietuvos politikus ir valstybės tarnautojus, aukštas pareigas einančius teisėsaugos pareigūnus, kurie yra nepatenkinti Lietuvos politika ar tarnyba, palankiai vertina Rusiją.
Už užduočių atlikimą FSB darbuotojai siūlė piniginį atlygį. Buvo laikomasi konspiracijos – FSB pareigūnams leidžiama skambinti tik atvykus į Rusiją ir tik iš rusiško telefono numerio.

Kaip verbuojama Lietuvoje ir trečiosiose valstybėse?

Priešiškos žvalgybos, verbuodamos Lietuvos piliečius mūsų šalyje ar kitose Vakarų valstybėse, skirtingai nei savo teritorijoje, nesijaučia saugios ir yra žymiai atsargesnės. Todėl verbavimas „priešo“ teritorijoje dažniausiai yra ilgas ir sudėtingas procesas. Verbuotojai rengiami pagal specialias mokymo programas, turi reikiamų psichologinių žinių, bendravimo patirties ir įgūdžių šį procesą paversti sunkiai identifikuojamu ir tarsi nematomu. Žvalgai, su įvairia priedanga dirbantys užsienio valstybėse, pirmiausia siekia su taikiniu susidraugauti ir tik įgiję jo pasitikėjimą pamažu įtraukia į šnipinėjimą. Dažnai verbuojamą žmogų suklaidina tai, kad ryšys su jo aplinkoje atsiradusiu „naujuoju draugu“, „patarėju“, „jam simpatizuojančiu asmeniu“ ar kitą vaidmenį atliekančiu žvalgu gali būti vystomas labai ilgai, užtrukti net keletą metų. Kartais verbuojamasis susivokia tik tada, kai jau būna įtrauktas į nusikalstamą veiklą.

Pirmasis kontaktas taikiniui gali atrodyti atsitiktinis, nors iš tiesų yra kruopščiai suplanuotas. Su taikiniu susipažįstama konferencijose, verslo susitikimuose, sporto ar kultūros renginiuose, per atostogas ar užsienio keliones. Kontaktai su taikiniais gali būti užmezgami ir tęsiami dėl tariamai „bendrų pomėgių“: sporto, žvejybos, kolekcionavimo ar kitų. Per pirmuosius susitikimus žvalgas siekia kuo daugiau sužinoti apie asmenį: jo politines pažiūras, charakterio savybes, finansinę ir šeiminę padėtį, išsiaiškinti poreikius ir motyvus, dėl kurių ryžtųsi veikti priešiškos valstybės naudai.

Stengdamasis su taikiniu užmegzti bičiuliškus ryšius žvalgas jam rodo išskirtinį dėmesį vaišėmis, dovanomis, siūlo įvairias paslaugas (padėti išspręsti asmenines problemas). Žvalgas pradeda sveikinti su šventėmis, kviečia kartu leisti laisvalaikį, lankyti kultūrinius renginius, dirbtinai kuria sąlygas, dėl kurių verbuojamasis imtų jaustis skolingu ir vėliau, paprašius paslaugos, negalėtų atsisakyti „naujajam draugui“ padėti.

Žvalgo paprašytas, taikinys iš pradžių atlieka kokias nors nesudėtingas paslaugas – surenka nereikšmingą ir nesunkiai internete randamą informaciją, už kurią atsilyginama pinigais, dovanomis ar apmokant pramogas. Vėliau prašoma gauti įslaptintos ar neviešos informacijos.

Įtraukiant į slaptą bendradarbiavimą neskubama, kad verbuojamasis nesijaustų spaudžiamas ir išnaudojamas. Verbavimas laikomas baigtu, kai taikinys nesipriešina, užduočių vykdymas tampa rutina ir verbuojamasis aiškiai suvokia, kad dirba užsienio valstybės žvalgybai ir išduoda savo šalį.