Kokias priedangas naudoja priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos?

Žvalgybos darbuotojai įprastai veikia prisidengdami kita veikla, kad nuslėptų priklausymą ir bet kokias sąsajas su žvalgybos tarnyba.

Daugelį metų priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos šnipinėja prisidengdamos diplomatine tarnyba – su diplomatine priedanga veikiantys žvalgybos tarnybų darbuotojai, dirbantys ambasadose, konsulatuose ar prekybos atstovybėse, renka informaciją ir verbuoja asmenis.

Pastaraisiais metais Lietuvoje ir kitose Vakarų šalyse dirbti su diplomatine priedanga tapo sudėtinga, todėl priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos aktyviau naudojasi netradicine (nediplomatine) priedanga. Su nediplomatine priedanga veikiantys priešiškų valstybių žvalgybos darbuotojai gali prisistatyti pačių įvairiausių profesijų atstovais: verslininkais, Vakarų kompanijų darbuotojais, žurnalistais, mokslininkais, nevyriausybinių organizacijų atstovais.

Baltarusijos karinės žvalgybos (GRU) karininkas Siarhejus Kurulenko prisistatydavo verslininku, turėjo leidimą gyventi Lietuvoje ir reguliariai iš Baltarusijos atvykdavo vykdyti žvalgybos užduočių. S. Kurulenko žvalgybos priedangai Lietuvoje buvo įkūręs įmonę „Baltmettechmarket“, kuri užsiėmė metalo gaminių prekyba. Jis taip pat dirbo turizmo versle. Turizmo paslaugos buvo naudojamos GRU dominantiems asmenims išvilioti į Baltarusiją. GRU karininkas Lietuvoje rinko karinę informaciją, jam informaciją teikė du užverbuoti Lietuvos piliečiai.

Rusijos žvalgybos tarnybų darbuotojai, nuolat gyvenantys užsienyje su  suklastotomis kitų valstybių piliečių tapatybėmis, vadinami „nelegalais“. Tai unikalus, Sovietų sąjungoje žvalgybos tarnybų sukurtas ir Rusijos tebenaudojamas metodas. „Nelegalo“  atranka ir parengimas yra labai sudėtingas ir ilgai trunkantis procesas. Kandidatai į nelegalus dažniausiai atrenkami iš Rusijos aukštųjų mokyklų studentų. Jie turi būti gabūs užsienio kalboms, neturėti išskirtinės išvaizdos, būti psichologiškai pasirengę didžiąją gyvenimo dalį nugyventi svetimoje valstybėje, apsimesdami kitais žmonėmis. Nauja „nelegalų“ tapatybė dažniausiai sukuriama suklastojus gimimo faktą užsienio šalyje patvirtinančius dokumentus. „Nelegalai“ šalyje, į kurią yra siunčiami, susikuria naują gyvenimą – baigia universitetus, kuria šeimas, įsitraukia į vietos bendruomenių gyvenimą, įgyja jų pasitikėjimą. Jie užmezga artimus socialinius ir profesinius ryšius, kurie gali padėti rinkti dominančią informaciją. „Nelegalai“ gyvena iš pažiūros įprastą gyvenimą ir dirba patį įvairiausią darbą, dažniausiai verčiasi verslu, moksline veikla, menais. Siekdami nuslėpti savo sąsajas su Rusija, jie nepalaiko prorusiškų naratyvų ir dažnai kritiškai pasisako apie Rusiją.

VSD išaiškino Rusijos žvalgybos „nelegalą“ Sergejų Jakovlevą, kuris apsimetinėjo Portugalijos piliečiu Antonio Grafu. Portugalijos pasą šis „nelegalas“ gavo pateikęs suklastotą gimimo liudijimą. Jis reguliariai atvykdavo į Lietuvą ir prisistatydavo Vakarų investicinės kompanijos atstovu, konsultuojančiu galimus investuotojus Lietuvoje. Kaip verslo konsultantas, A. Grafas mezgė pažintis Lietuvoje su potencialiais politinės ir ekonominės informacijos šaltiniais. Portugalijos piliečiu apsimetusio „nelegalo“ domėjimosi temos atitiko pagrindines Rusijos žvalgybos tarnybų interesų sritis Lietuvoje. Pavyzdžiui, jį ypač domino situacija Baltarusijoje ir konkretūs Lietuvos politikai.

Pastaraisiais metais Vakarų valstybėse nustatoma vis daugiau Rusijos žvalgybos „nelegalų“. Vienas iš jų – Norvegijoje sulaikytas mokslininkas iš Brazilijos Jose Assisas Giammaria, kuris iš tiesų buvo  Rusijos žvalgybos „nelegalas“ Michailas Mikušinas. Apsimetėlis Brazilijos pilietis dirbo Norvegijos Arkties universitete, prieš tai buvo baigęs studijas Kanadoje. Brazilijos piliečio domėjimasis Šiaurės šalimis (nežinant jo tikrosios tapatybės) gali atrodyti keistai, tačiau tai ne atsitiktinumas, nes pastaruoju metu Rusija itin daug dėmesio skiria Arkties regionui. Rusijos žvalgybos „nelegalas“, apsimesdamas Norvegijos universiteto atstovu, lankėsi ir Lietuvoje organizuotame seminare, skirtame diskusijoms apie kovą su hibridinėmis grėsmėmis.

Be tradicinių žvalgybos „nelegalų“, gyvenančių su suklastotais tapatybės dokumentais, Rusijos žvalgybos tarnybos naudoja ir „nelegalus“ su tikromis tapatybėmis, kurių asmens dokumentai nėra padirbti.  Tokie asmenys pagal žvalgybos tarnybų užduotis emigruoja į tikslines Vakarų valstybes, jose susikuria naują gyvenimą, tampa tų valstybių piliečiais ir visiškai integravęsi visuomenėje vykdo slaptą žvalgybos veiklą.  

Verbavimo procesas

Verbavimas įprastai yra ilgas ir gerai slepiamas procesas ir gali užtrukti kelerius metus. Dažnai asmuo apie tai supranta tada, kai yra įtraukiamas į neteisėtą veiklą, kadangi priešiškų valstybių žvalgybos darbuotojai geba sumaniai paslėpti savo tikruosius motyvus. Bendraudami jie dažniausiai stengiasi neatskleisti savo priklausymo žvalgybos tarnybai ir gali prisistatyti diplomatais, verslininkais, žurnalistais, mokslininkais, nevyriausybinių organizacijų atstovais ar veikti prisidengdami kita priedanga (plačiau skaitykite skiltyje „Kokias priedangas naudoja priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos?“).

Tipinį verbavimo procesą galima suskaidyti į penkis etapus:

1. Informacijos apie taikinį rinkimas. Priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos pirmiausia renka informaciją apie potencialų taikinį, kuris galėtų būti vertingas informacijos šaltinis ar įtakos agentas. Duomenys apie žmogų gali būti renkami įvairiais būdais: per renginius Lietuvoje ir užsienyje, neteisėtai pasiklausant telefono pokalbių ar įsiskverbiant į asmeninį telefoną ar kompiuterį. Informacijos apie taikinių asmeninio gyvenimo detales, charakterį, pomėgius, pažiūras ir problemas ieškoma socialiniuose tinkluose. Duomenys apie potencialius informacijos šaltinius taip pat renkami iš juos pažįstančių ar jau užverbuotų asmenų. Priešiškų valstybių žvalgybos tarnybos informacijos apie asmenis taip pat gauna, kai kreipiamasi dėl vizos išdavimo, nes prašyme išduoti vizą reikia nurodyti daug asmeninės ir profesinės informacijos, kuri gali atkreipti šių tarnybų dėmesį. Apklausos Rusijos ir Baltarusijos pasienyje taip pat yra vienas iš informacijos rinkimo būdų.

2. Kontakto mezgimas ir taikinio įvertinimas. Daugeliu atvejų taikiniai į šnipinėjimą įtraukiami pamažu ir nepastebimai. Pirmasis kontaktas gali atrodyti atsitiktinis, nors iš tiesų yra kruopščiai suplanuotas iš anksto. Jis gali įvykti per konferenciją, verslo susitikimą, sporto ar kultūros renginį, seminarą, atostogų ar kelionių metu. Kartais užsienio žvalgybos tarnybos kontaktus su taikiniais užmezga dėl tariamų „bendrų“ pomėgių – sporto, žvejybos, kolekcionavimo ir pan. Iš pirmo žvilgsnio įtarimų nekeliančio atsitiktinio kontakto metu visada ieškoma galimybių kuo daugiau sužinoti apie asmenį, jo pažiūras, savybes, stipriąsias ir silpnąsias puses, finansinę ir šeimyninę padėtį ir išsiaiškinti galimybes jį įtikinti veikti užsienio valstybės naudai.

3. Draugiškų santykių vystymas. Užmezgęs kontaktą, priešiškos valstybės žvalgybos tarnybos darbuotojas stengiasi susidraugauti su pasirinktu žmogumi. Slėpdamas savo tikruosius motyvus ir priklausymą tarnybai, žvalgas siekia, kad taikinys jį laikytų savo draugu. Asmens palankumą stengiamasi pasiekti rodant išskirtinį dėmesį – vaišėmis, dovanomis, siūlant įvairias paslaugas (pavyzdžiui, greičiau suorganizuoti reikiamus leidimus, padėti išspręsti asmenines problemas). Užsienio žvalgybos darbuotojai paprastai santykius su taikiniu siekia paversti bičiuliškais: pradeda sveikinti su šventėmis, kviečia kartu leisti laisvalaikį, lankyti renginius. Mezgant draugiškus santykius, siekiama sukurti tokias sąlygas, kad žmogus jaustųsi skolingas ir vėliau, paprašius paslaugos, negalėtų atsisakyti.

4. Įtraukimas į šnipinėjimą. Taikinys dažnai gauna įvairių dovanų ir mainais padaro tam tikrų paslaugų. Iš pradžių gali būti paprašyta pateikti kokią nors nereikšmingą ir neslaptą informaciją (pavyzdžiui, nesunkiai randamą internete), už ją atsilyginama pinigais, dovanomis ar apmokant įvairias pramogas. Vėliau prašoma gauti įslaptintos ar kitos neviešo pobūdžio informacijos. Verbuojamas asmuo pratinamas laikytis slaptumo (konspiracijos). Pavyzdžiui, siūloma iš anksto susitarti dėl kito susitikimo laiko ir vietos, tarp susitikimų neskambinti vieni kitiems, bendrauti tik šifruotojo ryšio mobiliosiomis programėlėmis.

5. Užverbavimas. Procesas nuo pirmojo verbuotojo ir verbuojamo asmens susitikimo iki to momento, kai pradedama rinkti įslaptinta informacija ar vykdomos kitos užduotys, gali užtrukti net kelerius metus. Įtraukimas į slaptą bendradarbiavimą dažniausiai vykdomas neskubant, kad verbuojamasis nesijaustų spaudžiamas ir išnaudojamas. Laukiama, kol taikinys tampa vis mažiau santūrus. Tuo metu, kai taikinys pripranta atlikti žvalgybos darbuotojo užduotis, suvokdamas, kad dirba užsienio valstybės žvalgybai ir išduoda savo šalį, verbavimas laikomas baigtu.   Verbavimo procesas gali vykti panašiai tiek mūsų šalyje, tiek priešiškų kitų šalių teritorijoje. Dažnai verbavimo veiksmai taikinio atžvilgiu atliekami keliose valstybėse, prisitaikant prie jo kelionių ir rutinos. Vis dėlto, verbavimui vykstant priešiškose valstybėse, tų šalių žvalgybos tarnybos turi daugiau svertų paveikti taikinį ir neretai taiko agresyvius verbavimo metodus (plačiau skaitykite skiltyje „Kaip verbuojama Rusijoje ir Baltarusijoje?”).       

Kaip verbuojama Rusijoje ir Baltarusijoje?

Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos Lietuvos piliečius dažniausiai verbuoja savo šalių teritorijoje. Procesas, kai potencialus agentas verbuojamas Rusijoje ar Baltarusijoje, vadinamas žvalgyba iš teritorijos.

Į Rusiją ar Baltarusiją dažnai keliaujantys Lietuvos piliečiai šių šalių žvalgybos tarnybų vertinami kaip lengvai pažeidžiami, nes jų asmeniniai, verslo ir kiti interesai priklauso nuo Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų sprendimo leisti jiems lankytis šalyje, t. y. priklauso nuo šių asmenų bendradarbiavimo su žvalgybos tarnybomis.

Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos ieško taikinių tarp atvykstančių Lietuvos piliečių ir dažnai jų verbavimo situacijas kuria jau sienos kirtimo metu (pavyzdžiui, ieško pažeidimų vizų ar kelionės dokumentuose). Kadangi savo teritorijoje Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų neriboja teisės ir kitos normos, jos įprastai veikia agresyviai ir verbavimo situacijose naudoja kompromituojančią informaciją bei šantažą, pateikia verbuojamiems asmenims fiktyvius arba tikrus kaltinimus dėl kontrabandos gabenimo, sienos kirtimo procedūrų pažeidimų ir pan. Tokiu būdu šie asmenys kurstomi bendradarbiauti. Kontaktai su žvalgybos tarnybas dominančiu asmeniu taip pat gali būti užmezgami ir vystomi, surežisuojant incidentus su vietos teisėsaugos, migracijos ir kitomis institucijomis, konfliktus su nusikaltėliais ir pan. – tokiais atvejais Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos mainais į bendradarbiavimą siūlo tarpininkauti sprendžiant kilusias problemas.

Verbavimo situacijų gali būti pačių įvairiausių. Verbavimo situacijos, gana dažnai pasitaikančios pasienyje su Baltarusija, pavyzdys:

  • įvyksta dokumentų patikra pasienio kontrolės punkte, ji užtrunka neįprastai ilgai;
  • Lietuvos pilietis palydimas į Baltarusijos pasieniečių tarnybines patalpas; atliekama apklausa, kurią vykdo civiliais drabužiais vilkintys ir neprisistatantys pareigūnai;
  • klausiama apie darbą, kolegas, tarnybines funkcijas, pažintis, politines pažiūras, lankymosi Baltarusijoje tikslus;
  • jeigu asmuo į klausimus neatsakinėja, gali būti pasakyta, kad jis pažeidė vieną ar kitą Baltarusijos įstatymą;
  • gali būti pasiūloma rinktis – nuolat teikti informaciją Baltarusijos žvalgybos tarnyboms arba susitaikyti su tuo, kad, pavyzdžiui, vykti į Baltarusiją bus uždrausta;
  • nurodoma, kad Lietuvos pilietis, lankydamasis Baltarusijoje, kitą kartą paskambintų pateiktu telefono numeriu.

Priklausomai nuo situacijos ir tikslų, asmenų verbavimas Rusijoje ir Baltarusijoje gali vykti ir pamažu – žvalgybos tarnybų darbuotojams su dominančiu asmeniu plėtojant draugiškus abipusius santykius ir į žvalgybos užduočių vykdymą jį įtraukiant palaipsniui. Tokiais atvejais pradedama nuo nereikšmingų prašymų (pavyzdžiui, atvežti suvenyrų ar smulkių prekių iš Lietuvos, pateikti viešai prieinamos informacijos), o mainais siūloma pagalba greičiau kirsti sieną, tarpininkauti sprendžiant verslo ar asmenines problemas ir panašiai. Rusijos ir Baltarusijos žvalgybų darbuotojai įprastai neatskleidžia savo priklausomybės tarnybai ir naudoja tikrų ar fiktyvių institucijų, organizacijų, įmonių priedangą.

Užsimezgus kontaktui, žvalgybos tarnybų darbuotojai palaipsniui su verbuojamu asmeniu pereina į slaptą bendravimą – iš anksto derinamas kito susitikimo laikas ir vieta (Rusijos ar Baltarusijos teritorijoje), ryšio palaikymo būdai (pavyzdžiui, šifruotojo ryšio mobiliosios programėlės). Taikinio verbavimas įtvirtinamas, kai jis pradeda teikti įslaptintą ar kitą svarbią informaciją ir už tai iš žvalgybos darbuotojo gauna piniginį užmokestį ar kitas paslaugas.

VSD žinomas atvejis, kai Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) Pasienio valdybos Žvalgybos skyriaus pareigūnas ryšį su Lietuvos piliečiu užmezgė sienos kirtimo procedūrų metu. Pareigūnas teigė žinantis apie lietuvio dažnas išvykas į Kaliningrado sritį, todėl paprašė kitos kelionės metu atvežti smulkių prekių iš Lietuvos. Manydamas, kad pažintis su FSB darbuotoju gali praversti lengviau kertant sieną ir sprendžiant kitas problemas Rusijoje, Lietuvos pilietis vykdė tolimesnius jo prašymus. Palaipsniui FSB pareigūnas Lietuvos piliečiui pradėjo formuoti užduotis – fotografuoti įvairius objektus Lietuvos teritorijoje, platinti prorusišką propagandą FSB sukurtame naujienų portale ir fiktyviose „Facebook“ paskyrose, teikti informaciją apie pavienius FSB dominusius asmenis. Lietuvos pilietis suvokė bendraujantis su Rusijos žvalgybos pareigūnu, tačiau nenorėjo nutraukti ryšių, baimindamasis galimų teisinių pasekmių ir draudimo lankytis Kaliningrado srityje.